Kaip pagerinti dirvą sode

Jeigu dirva augalams per rūgšti, sausa ar molinga, jie prasčiau dera todėl ją reikia pagerinti. Sklype pirmiausia reikia parengti dirvą vaismedžiams ir daržo­vėms. Jeigu dirva per šlapia, ją reikia nusau­sinti.  Pats sodininkas gali kai kur nuleisti paviršinį vandenį. Kai netoli yra upelis, grio­vys, galima sklypą nudrenuoti. Kartu išker­tami krūmai, išrenkami akmenys, palygina­mas paviršius. Jo daug lyginti nereikia, svar­bu, kad neliktų vietų susitelkti paviršiaus vandeniui.

Lengvai dirvai svarbu taupyti drėgmę ir padaryti dirvą rišlesnę, kad ne taip greitai išsiplautų maisto medžiagos. Smėlį rišlesnį padaro organinės trąšos — mėšlas, durpės. Tačiau šios trąšos smėlyje greitai dūlėja, jas reikia nuolat papildyti. Smėlį galima pagerinti moliu. Rūgščiam smėliui tinka karbonatingas priemolis arba molis. Paskleistą paviršiuje molingą uolieną geriausiai įarti 40—50 cm gyliu arba įkasti. Paskui paviršių galima gau­siai patręšti organinėmis trąšomis. Daržovėms skirtame plote būtų geriau humusinį sluoks­nį nustumti, atvežti molio ir ariant sumaišyti su podirviu, paskui užstumti humusinį sluoks­nį ir patręšti. Kuo daugiau duodama organi­nių trąšų, tuo geriau. Smėlio dirvą reikia dažnai laistyti, bet ne per daug, kad vanduo sudrėkintų tik šaknų zoną ir neišplautų mais­to medžiagų.

Molingą dirvą, priešingai negu smėlio, reikia padaryti puresnę. Jai taip pat tinka organinės trąšos, ypač durpės. Ilgam laikui gerinti tinkamiausias yra rupus smėlis. Kuo daugiau smėlio ir kuo giliau jis įterpiamas, tuo geriau. Įterpiama irgi 40—50 cm gyliu, paskui vežamos organinės trąšos.

Sukietėjusiam, skeletiniam priemoliui purumo gali suteikti tik organinės trąšos arba atvežtas purus humusinis dirvos sluoksnis. Be šių priedų sluoksnio purenti neverta, nes po metų kitų dirva vėl sukietėja.

Kalkinimas. Jei sklype vyrauja rūgšti dirva, patartina ją kalkinti vienoda, dauge­liui daržovių tinkamiausia kalkių norma. Tokia norma gali būti per didelė tik bulvėms, rūgštynėms, agrastams ir nedaugeliui kitų augalų, o per maža — vyšnioms, slyvoms, juodiesiems serbentams. Kai rūgštūs tik pavie­niai ploteliai arba kai kurios sklypo dalys, tenka juos kalkinti atskirai.

Kalkinimo normos apskaičiuotos (lente­lė) pagal dirvų reakciją, mechaninę sudėtį ir respublikos agroklimatines zonas. Kai dirvo­žemiai yra užmirkę, glėjiški, kalkinimo nor­ma didinama 20%

Kalkinės medžiagos apskaičiuojamos pa­gal tokius koeficientus: malti klintmilčiai ir

dolomitmilčiai — 1,2, degtos kalkės — 0,8, cukraus fabrikų defekatas (kalkių purvas) — 2,5, ežerų ir pelkių kalkės 2,0, medžio ir dur­pių pelenai — 2,5, kreida — 1,4, kalkingas priemolis — 5,0.

Sodams ir daržams tinkamiausios yra dolomitinės kalkės, nes jos turi magnio. Dar­žuose išbarstytos kalkės įariamos į dirvą per 2 kartus, nes jos reikalingiausios jauniems augalams, o ariant 1 kartą, į paviršių būtų išversta nekalkinta dirva. Kartu su kalkėmis nereikia dėti mėšlo, barstyti amonio trąšų, superfosfato ar fosforitmilčių, nes susidaro šių trąšų nuostolių.

Obelims, kriaušėms, agrastams, vyšnioms, slyvoms skirtame plote, jei visas sklypas buvo pakalkintas vienodai, kalkės įterpiamos iki 40—60 cm gylio. Vyšnioms ir slyvoms kalkių norma padvigubinama, o juodiesiems serben­tams dar reikia pridėti pusę kalkių normos.

Pakalkintų lengvų dirvų kalkinti nereikia 4—5 metus, vidutinio sunkumo — 7—10 metų, o sunkių — 9—12 metų ir ilgiau. Antrą kartą nebūtina kalkinti visą sklypą iš karto. Galima pakalkinti tas dirvas, kur ketinama auginti gūžinius ir žiedinius kopūstus, svo­gūnus, salierus. Papildomai kalkinamos vyš­nios, juodieji serbentai. Kalkės išbarstomos po medžiais ir negiliai įterpiamos, nes iš pavir­šiaus jos greičiau išplaunamos. Obelų, kriau­šių, agrastų, aviečių papildomai kalkinti nereikia.

Tręšimas. Organinių trąšų (mėšlo, dur­pių, komposto) sodui ir daržui neribojama. Vienoms daržovėms (kopūstams, agurkams, bulvėms) tinka šviežias, kitoms — jau perpu­vęs mėšlas. Durpių 1 arui galima skirti 300— 400 kg. Jeigu dirva rūgšti, 1 m³ durpių pri­maišoma 5—8 kg kreidos ar kitų kalkinių medžiagų. Sodą organinėmis trąšomis galima tręšti prieš gilų arimą, bet jos labai reikalin­gos ir suarus viršutiniam sluoksniui sukul­tūrinti, ypač uogakrūmiams skirtoje žemėje.

Daržoves mineralinėmis trąšomis galima tręšti kasmet, o vaismedžius ir uogakrūmius, kurie giliai leidžia šaknis,— prieš įveisiant sodą.

Fosforo trąšų reikia duoti tiek, kad pure­namame gylyje (40—50 cm) jų būtų ne ma­žiau kaip 10 mg/100 g dirvožemio. Nedaug fosforo turinčioms dirvoms į 10 arų beriama apie 50 kg fosforo veikliosios medžiagos, vidutiniškai turinčioms fosforo — 30—40 kg.

Fosforas yra nejudri trąša, todėl ją reikia įterpti į gilesnius sluoksnius. Šios trąšos nedi­dina dirvos tirpalo koncentracijos, ir jų per­teklius augalams nekenkia.

Judraus kalio daugiau būna nekalkinga-me molyje: Nedaug kalio turinčioms dirvoms į 10 arų reikia berti 30 kg jo veikliosios me­džiagos, vidutiniškai turinčioms — 20 kg. Kalio trąšos yra judresnės negu fosforo, jos labai didina dirvos tirpalo koncentraciją, todėl pertręšti negalima, nes nuo to kenčia augalai.

Azoto trąšos yra labai judrios, greit išsi­plauna, todėl rengiamas laukas jomis papras­tai netręšiamas.

Dirvos rengimas daržui. Geriausias laikas dirvai įdirbti — ruduo. Pirmiausia iš dirvos reikia pašalinti daugiamečių piktžolių šaknis, grambuolių lervas. Dirbant rudenį, viršutinį dirvos sluoksnį patartina palikti žiemai su stambiais grumstais. Giliai (per visą kastuvą) įdirbus, rudens ir žiemos kritulių bei pavasa­rio tirpsmo vanduo lengvai patenka į dirvą ir ten susikaupia. Drėgmės prisisotinęs dirvo­žemis žiemą peršąla, ir kenksmingų vabzdžių lervos žūva. Rudenį gerai įdirbtą dirvą pava­sarį užtenka perkasti 15—20 cm gyliu. Že­mose, šlapiose, užliejamose vietose reikia padaryti lysves arba ežias. Geriausiai jas da­ryti iš rudens, nes pavasarį lysvių ir ežių dir­vožemis įšyla ir drėgmės perteklių pašalina 10—20 dienų anksčiau negu lygus paviršius.