Slyvų augalas kilęs iš Sirijos. Tai erškėtinių šeimos slyvinių pošeimio slyvų genties slyvų pogenties augalas. Atskirų veislių slyvos yra nevienodo augumo. Vienos iš jų užauga didesnės (‘Skoroplodnaja’, Ema Leperman’, ‘Ažano vengrinė’, ‘Stenli’), kitos – mažesnės (‘Viktorija’, Paprastoji vengrinė’, ‘Eksperimentalfeltets’ .
Visos jaunos slyvos auga vešliai. Atsižvelgiant į augumą slyvos sodinamos skirtingais atstumais.
Apskritai daugumos veislių slyvos užauga ne mažesnės kaip obelys. Tačiau jos gyvena trumpiau, derančius vaismedžius reikia intensyviai genėti, dėl to slyvos sodinamos tankiau, negu obelys. Slyvų šaknys daugiausia prasiskverbia iki 60 cm gylio, o į plotį – nueina gerokai toliau, negu vainiko šakos. Pietiniuose rajonuose nustatyta, kad slyvų šaknų spindulys yra 2-3 kartus didesnis už vainiko spindulį.
Slyvų sodinimas
Slyvas galima sodinti ir rudenį, ir pavasarį. Vis dėlto, šaltą žiemą sodinukai gali iššalti. Dėl šios priežasties slyvas rekomenduojama sodinti pavasarį. Duobės sodinimui ruošiamos rudenį arba anksti pavasarį likus 1-2 savaitėms iki sodinimo. Kasamos 60 cm gylio ir 60-70 cm diametro. Dirva, iškasta iš duobės, gerai permaišoma su kompostu ar puvenomis santykiu 2:1 ir šis mišinys vėliau supilamas į duobę.
Į duobės centrą įkalamas medinis kuolas, prie kurio rišis medelis. Jis sodinamas analogiškai, kaip ir kiti medeliai, šaknų kaklelis turi būti paliktas virš dirvos paviršiaus 5-7 cm aukštyje. Šaknys užpilamos viršutiniu dirvos sluoksniu be trąšų, atsargiai sutrombuojant, kad šalia šaknų neliktų tuštumų.
Pasodintas medelis gausiai laistomas, paskui dirvos paviršius aplink jį mulčiuojamas durpių arba komposto sluoksniu.
Sodinant slyvą, atkreipkite dėmesį į šiuos niunsus:
Nepilkite į sodinimo duobę stipriai veikiančių trąšų: geriausiu atveju jos stimuliuos šakų augimą vaisių sąskaita, blogiausiu – gali apdeginti šaknis.
Pasodinus šaknų kaklelis turi būti 5-7 cm aukštyje virš dirvos paviršiaus. Kai dirva laikui bėgant susės, šaknų kaklelis bus kaip tik dirvos paviršiuje.
Per gilus pasodinimas kenksmingas slyvai, nes medis gali suslūgti, o tai neigiamai atsilieps jo augimui ir vystymuisi.
Slyvų auginimas
Reiklumas dirvai ir vietai. Slyvos dirvai nereiklios. Autoriui teko matyti gerai augančių ir gausiai derančių slyvų Vilniaus krašto smėlio ir žvyro dirvožemiuose. Taip pat pastebėta, kad slyvos gerai auga mūsų pajūryje, sodybiniuoe sklypuose, kur obelys auga nenoriai. Tačiau slyvos nepakenčia užmirkusių dirvožemių. Tokiuose dirvožemiuose jos labiau apšąla ir trumpiau gyvena. Drėgnesnius dirvožemius geriau pakenčia atžalinės, blogiau – skiepytos slyvos.
Slyvos yra šiltesnių kraštų augalas, todėl joms vieta pagal galimybę parenkama geriau apsaugota nuo šiaurės ir rytų vėjų.
Dauginimas. Slyvos gali būti dauginamos sėklomis, šaknų atžalomis ir skiepijant. Mūsų regione sėklomis dauginama kaukazinė slyvaitė norint turėti slyvoms poskiepių arba sodinukų užuovėjoms užsodinti. Ši slyva, padauginta sėklomis, gana dažnai išlaiko tas pačias savybes, kurias turėjo sėkliniai augalai. Retai užauginami atskiri sėjinukai, vedantys stambesnius arba kitokios spalvos vaisius. Kultūrinių veislių slyvų, padaugintų sėklomis, vaisių ir vaismedžių savybės labai įvairuoja. Labai dažnai jų ūkinės ir biologinės savybės atsilieka nuo sėklinių augalų ir tik labai retai juos pralenkia. Dėl to pastaruoju būdu slyvos dauginamos tik selekcijoje.
Šaknų atžalas leidžia dauguma vietinių veislių slyvų (‘Paprastoji vengrinė’, ‘Vietinė geltonoji’ ir kt.). Tokių atžalomis pasidauginusių slyvynų galima užtikti senose mūsų sodybose. Čia slyvos sudaro daugialiemenius vaismedžius, kurių atskiros grupės gali turėti vieną šaknų sistemą. Kritiškomis žiemomis ar dėl senumo žuvus antžeminei vaismedžio daliai, nauja slyva išauga iš šaknų atžalų. Nuolatos augant naujoms atžaloms, slyvos atsinaujina, o slyvynas gali egzistuoti kelis dešimtmečius.
Pastaruoju metu mūsų šalyje slyvos dauginamos skiepijant kultūrines veisles į kaukazinės slyvaitės poskiepius. Taip padaugintos slyvos auginamos atskirais medžiais. Žuvus įskiepiui ar poskiepiui sunyksta ir tokie vaismedžiai.
Užsienio šalyse slyvų skiepijimui yra atrinkta kloninių poskiepių, kurie dauginami vegetatyvinių būdu (įšaknydinant ūglius ar metūglius). Su šiais poskiepiais slyvos užauga mažesnės ir būna derlingesnės.
Sėkliniai poskiepiai niekada neserga virusinėmis ligomis. Jei į juos skiepijamas sveiko medžio įskiepis, sodinukas taip pat visuomet išauga sveikas. Kloniniai poskiepiai dažnai serga virusinėmis ligomis, kurias sunku nustatyti ir gydyti. Šios ligos perduodamos įskiepiams. Dėl to kloniniai poskiepiai turėtų būti visiškai sveiki.
Derėjimas. Skiepytos slyvos derėti pradeda 3-5-tais metais, atžalinės – 5-8-tais. Kai kurios veislės pramoninį derlių davė jau 4-tais sode augimo metais (‘Viktorija’, ‘Skoroplodnaja’). Kitų veislių slyvos arba nederėjo, arba užaugino pavienius vaisius. Vidutinis visų veislių derlingumas 5-6-tais sode augimo metais yra 6,0-9,9t/ha. Pilnai derančiame slyvyne 8- 9-tais metais vidutinis slyvų derlingumas buvo 22,3t/ha. Panašus derlingumas išlieka ir suaugusiame slyvyne. Parinkus atitinkamas veisles ir taikant labai intensyvią auginimo technologiją, vidutinis slyvų derlingumas siekia 32,2t/ha.
Esant tinkamai agrotechnikai ir normalioms klimato sąlygoms slyvos kasmet dera ir vaisiai būna geros kokybės. Slyvos neuždera, kai būna ypač nepalankios klimato sąlygos (vaismedžiai ar žiediniai pumpurai apšąla, būna nepalankūs orai apsidulkinti ir kt.).
Ištvermingumas žiemą. Jis daugiausia priklauso nuo veislės savybių. Pavyzdžiui, ‘Skoroplodnaja’ vaismedžiai yra ištvermingesni žiemą, negu ‘Ema Leperman’. Tačiau tų pačių veislių vaismedžių ištvermingumas žiemą labai priklauso ir nuo augimvietės, agrotechnikos, vaismedžių derėjimo gausumo, amžiaus ir būklės.
Užmirkstančiuose dirvožemiuose vaismedžiai žiemoja blogiau (labiau apšąla). Dėl to trumpėja slyvų produktyvus amžius. Trūkstant drėgmės, sutrinka vaismedžių mityba, dėl to jie blogiau pasiruošia žiemojimui ir blogiau žiemoja. Prastai taip pat ir labai vešliai augančios slyvos žiemoja blogiau.
Labai jautrūs šalčiams yra slyvų skiepai. Paprastai medelyne jie auga labai vešliai ir užauga per vienerius metus. Tokie skiepai iškasti ir iš rudens pasodinti į sodą, ypač blogai žiemoja. Ne kiek geriau jie žiemas ištveria ir blogai prikasti.
Nustatyta, kad rečiau pasodintos, gausiau derančios slyvos apšąla labiau, negu tankiau pasodintos ir nelabai gausiai derančios.
Apskritai slyvos apšąla dažną žiemą. Tačiau jos vasarą gerai atsistato ir pasekmių tarsi nebūna. Blogiau jos atsistato po itin šaltos žiemos. Tačiau jei toms pačioms slyvoms tenka ištverti pakartotinai itin šaltą žiemą, jos paprastai jau neatsistato, dera negausiai arba visai sunyksta.
Produktyvus slyvų amžius. Jis labai priklauso nuo vaismedžio ištvermingumo žiemą. Nors labai apšąlusios slyvos ir atsistato, bet dėl žaizdoto skeleto būna mažai produktyvios.
Lepesnių veislių (‘Eksperimentalfeltets’), taip pat linkusių gausiai derėti (‘Viktorija’) produktyvus amžius yra iki 15- 16 metų. Kitų standartinio sortimento veislių slyvų (‘Skoro- plodnaja’, ‘Ažano vengrinė’, ‘Paprastoji vengrinė’) produktyvus amžius yra maždaug 18 metų.
Vaisių skonis būdingas kiekvienai veislei. Jis priklauso nuo vaisių cheminės sudėties (ypač cukrų ir rūgščių santykio), minkštimo fizinių savybių ir prinokimo laipsnio. Be to, tos pačios veislės stambesni, ryškesnės spalvos vaisiai būna skanesni, negu smulkesni ir neryškios spalvos.
Pagal skonį slyvos skirstomos į desertines (labai gero skonio), skanias ir patenkinamo skonio. Pastarosios dažniausiai naudojamos tik perdirbimui.
Vaisių dydis, vienodumas ir patrauklumas labai priklauso nuo veislės savybių ir nuo agrotechnikos bei derėjimo gausumo. Vaisiai ant skurdžiai augančių, senų šakų yra smulkesni ir blogesnės kokybės, negu ant jaunų šakų su vešliais, sveikais lapais. Ypač vaisiai susmulkėja, kai jų būna primegzta labai daug. Tada gerokai pablogėja ir vaisių kokybė.
Kad vaisiai būtų vienodo didumo ir patrauklūs, reikia nuskinti dalį užuomazgų ir atnaujinti senas, derančias šakas.
Transportabilumas labai priklauso nuo veislės. Transportabilesnės yra tų veislių slyvos, kurios turi tvirtą odelę ir standų minkštimą (vengrinės, mirabelės). Visos slyvos būna transportabilesnės, kai nuskinamos nevisiškai prinokusios.
Prinokimo laikas priklauso nuo veislės savybių ir iš dalies nuo augimvietės bei meteorologinių sąlygų. Ankstyvųjų veislių slyvos prinoksta rugpjūčio pradžioje, vidutinio ankstyvumo -rugpjūčio pabaigoje ir vėlyvųjų – rugsėjo mėn. Tų pačių veislių slyvos Lietuvos pietvakarių rajonuose prinoksta anksčiau, šiauriniuose ir vakariniuose – vėliau. Šiltesnę vasarą slyvos prinoksta anksčiau, šaltesnę – vėliau. Augimvietės mikrosąlygos prinokimo laikui irgi turi įtakos – šiltesnėse, apsaugotose nuo šiaurės ir rytų vėjų vietose slyvos prinoksta anksčiau.
Vartojimo trukmė. Daugumos veislių nuskintos slyvos išsilaiko keletą dienų (‘Skoroplodnaja’, ‘Ema Leperman’, ‘Edinburginė’). Kitų veislių jos išsilaiko savaitę (‘Viktorija’) ir ilgiau (‘Paprastoji vengrinė’). Visų veislių slyvos ilgiau laikosi nuskintos nevisiškai prinokusios, laikomos saugykloje, kurios oro temperatūra yra 0-1°C, o santykinis oro drėgnumas apie 90 proc. Tokiomis sąlygomis kai kurių veislių slyvas galima išlaikyti 4-6 savaites. Auginant įvairaus prinokimo laiko veisles ir turint tinkamas saugyklas, šviežių slyvų galima turėti 3-3,5 mėnesio.
KOMENTARAI