Šilauogės krūmas išauga iki 1,5m aukščio. Šilauogės lapų forma panaši į mėlynių, tik jie kelis kartus didesni. Augalas žydi birželio mėnesiais. Uogos, nelygu veislė, noksta liepos-rugsėjo mėnesiais. Vėlyviausių veislių uogos skinamos rugsėjį iki pat stipresnių šalčių. Jos panašios į mėlynes, tik gerokai didesnės, 1-2cm skersmens, susitelkusios kekėse. Šilauogės (sodinės arba sodo) pradeda derėti jau kitais metais po pasodinimo. 5-6 metų amžiaus krūmai jau gausiai dera. Nuo vieno krūmo priskiriama 3 – 6 kg uogų. Uogų saldžiarūgštis skonis nenusileidžia mėlynėms, jos netgi saldesnės. Šilauogių uogose yra 0,5-0,8% organinių rūgščių, vitamino C, taip pat vitaminų B1, B2, A, PP, antioksidantų, baltymų, riebalų, daug geležies, kalcio, fosforo ir kitų veikliųjų medžiagų. Karotino kiekiu prilygsta sojai, vitamino B1 kiekiu- juodiesiems serbentams, vitamino B2 kiekiu- citrinoms ir šaltalankiams.
Šilauogių sodinimas
Šilauogių sodinimas
Šilauogės mėgsta rūgščią dirvą
Sodinėms šilauogėms reikia sudaryti išskirtines sąlygas. Joms reikia purios, šiltos, neįmirkusios ir rūgščios dirvos.
Dirva
Aukštapelkių durpiniai dirvožemiai šilauogėms patys tinkamiausi ( ph – 3,8 – 4,8). Šilauogės nemėgsta šviežio gyvulių mėšlo, todėl žemė tręšiama perpuvusiu mėšlu ne vėliau kaip prieš pusę metų iki sodinimo. Dirvą galima parūgštinti sieros milteliais. Visame plote būtina išnaikinti piktžoles, ypač daugiametes. Dirva purškiama 2 proc. koncentracijos randapo ar kitokių herbicidų su glifosatu tirpalu. Jeigu sodinamas didesnis šilauogių plotas, žemė pradedama ruošti ankstyvą rudenį. Pirmiausia plotas suariamas 25 cm gyliu. Iki pavasario velėna supūva, piktžolės sunyksta. Pavasarį žemė išlyginama, išariamos 0,4-0,6 m gylio ir 0,8-1 m pločio vagos, į jas pripilama rūgščių durpių, nešviežių spygliuočių pjuvenų ar žievių, smulkių medžio drožlių ir viskas sumaišomai Sunkesnėje dirvoje virš tokios vagos suformuojama kaupas, 0,6 m pakilimas (volas), į kurį ir sodinamos šilauogės.
Sodinimas ir priežiūra
Šilauogės sodinamos mažiausiai 25 metams, todėl svarbu tinkamai suplanuoti ir atlikti visus darbus. Jos sodinamos pavasarį arba rudenį, vieno metro atstumais, tarp eilių paliekami 2,5-3 m tarpai. Sodinti tinka 2-3 metų sodinukai. Žemaūgės ir pusiau žemaūgės šilauogės eilėse: sodinamos kas 0,6-0,8 m, tarp eilių paliekami 2-2,5 m tarpai, aukštaūgės – kas. 1-1,5 m eilėse, paliekami 2,5-3 m tarpai tarp eilių.
Pavasarį pasodinti augalai naujas šaknis pradeda formuoti po 1,5-2 mėnesių, kai sulapoja
ūgliai ir baigia žydėti. Todėl pirmaisiais mėnesiais ypač svarbu, kad netrūktų drėgmės.
Jeigu žiema nešalta, šilauogės gerai žiemoja ir pasodintos rudenį. Šiuo atveju kerelius reikia mulčiuoti durpėmis arba pjuvenomis.
Pasodintos šilauogės palaistomos, dirvožemis suspaudžiamas. Pirmaisiais metais visi žiedai išskinami. Vertėtų pasisodinti-kelių veislių šilauogių, kad jos derėtų skirtingu laiku.
Geriausia pokrūmiuose pabarstyti pjuvenų, nes jos prislopina piktžolių augimą, tačiau pjuvenas skaidančios bakterijos sunaudoja daug azoto, todėl reikia tręšti azoto trąšomis. Po 2-3 metų, kai pjuvenos šiek tiek suyra, azotu tręšti nebereikia. Sausą ir karštą vasarą mulčiuotame dirvožemyje šaknims būna vėsiau, o šaltą žiemą šilčiau. Mulčiuojama 10—15 cm storio sluoksniu. Mulčiuota dirva būna vienodesnės temperatūros ir rūgštumo, mažiau išgarina drėgmės. Mulčiuotame uogyne pavasarį pumpurai išsprogsta ir rudenį lapai nukrinta kiek vėliau negu nemulčiuotame.
Sodinėms šilauogėms vidutiniškai reikia 25-50 mm kritulių per savaitę. Todėl per sausrą būtina jas laistyti.
Šilauoges reikia labai atsargiai tręšti mineralinėmis trąšomis.
Iš maisto medžiagų šilauogėms dažniausiai pritrūksta azoto, tai rodo gelstantys, vėliau raustantys lapai. Jauni krūmai tręšiami pavasarį, praėjus- kelioms savaitėms po sodinimo,: antrą kartą – nuo birželio vidurio iki liepos vidurio. Derantys krūmai pavasarį pirmą kartą tręšiami prieš žydėjimą, gegužės pradžioje, o antrą kartą- po 5-6 savaičių, bet ne vėliau kaip iki liepos vidurio, nes paskui augantys stiebai bei šakos nespėja sumedėti.
Šilauogėms fosforo trąšų daug nereikia.Tačiau tręšiant azoto ir kalio trąšomis, būtina išlaikyti teisingą šių medžiagų santykį: NPK — 1:1:1— lengvesnėse dirvose ir NPK-1:2:3 -sunkesnėse. Kai trūksta fosforo, lapai smulkėja, rudenį anksti parausta.
Jeigu trūksta kalio trąšų, šilauogių senesnių lapų kraštai parausta, paskui paruduoja ir nudžiūsta, o jaunesni lapai pagelsta. Fosforu ir kaliu dažniausiai tręšiama rudenį.
Magnio trąšų gali trūkti tik labai skurdžiose dirvose, sausros metu arba pertręšus kalio trąšomis. Ant lapų atsiranda geltonų dėmių, paskui lapakraštis pagelsta, lapagyslės lieka žalios. Po kiek laiko lapai nudžiūsta ir nukrinta. Magnio trūkumo požymiai pirmiau pasireiškia ant lapų krūmo apačioje. Šiuo atveju augalai kas 2-3 metai tręšiami magnio sulfatu.
Dažnai pastebimas ir geležies trūkumas – pagelsta jaunų lapų paviršius, jauni ūgliai įgauna citrinos spalvą. Krūmai prastai auga, menkai dera. Geležies trąšų dažniau stokojama nederlingoje dirvoje. Šios medžiagos trūkumą sukelia ir fosforo perteklius, tačiau dažniausiai šilauogės nepasisavina geležies iš per rūgštaus dirvožemio. Trūkstant geležies, rekomenduojama purkšti 0,1 proc. geležies sulfato tirpalu.
Kaip ir visos sodinės šilauogės, krūmai dekoratyvūs pavasarį žydėjimo metu ir vėlų rudenį, kai lapai nusispalvina tamsiai raudona spalva.
Šilauogės paplitimas iš Šiaurės Amerikos introdukuotos mėlynių bei vaivorų giminės. JAV sukultūrintos jau prieš 150 metų. Dabar plačiai veisiamos Vokietijoje, Skandinavijoje, Lenkijoje.
Šilauogių auginimas nesudėtingas. Svarbu tinkamai pasirinkti veislę, bei paruošti žemę sodinimui. Šilauogėms patinka rūgšti dirva, dažniausia jos ir sodinamos į rūgščias durpes.
Dauguma šilauogių veislių puikiai peržiemoja, jei temperatūra nenukrinta žemiau -25 C šalčio, jos atsparios žemoms temperatūroms žiemą.
Šilauogių veislių labai daug, dažniausia skiriasi krūmų augimu, derlingumu, atsparumu žiemą, uogų dydžiu, spalva, vaškinio apnašo intensyvumu, odelės tvirtumu ir aišku vienu iš svarbiausių veiksnių – skoniu.
Lietuvoje geriausia auga ankstyvos arba vidutinio ankstyvumo šilauogių veislės, nes vėlyvų veislių uogos įprastai nespėja visos sunokti.
Šilauogės taip pat turi gerą prekinę išvaizdą, jos šviesiai mėlynos su intensyviu vaškiniu apnašu. Uogų minkštimas yra šviesus kuriame išsidėsto smulkios rudos sėklos.
Šilauogių uogos prinoksta ne vienu metu. Nokstančios uogos pirmiausiai nusidažo tamsiai violetine spalva, vėliau pamėlynuoja. Kuomet šilauogės prinoksta, nusidažo mėlynai ir dar praeina 7-10 dienų. Pirmą kartą skinama, kai prinoksta apie trečdalis derliaus.
Ypač vertinamos veislės, turinčios nedidelį vaiskočio prisitvirtinimo randelį, kuris nuskynus uogą lieka sausas. Jei odelė šioje vietoje įtrūksta, tokių veislių uogos išsilaiko prasčiau.
Sodinių šilauogių plitimą riboja brangūs sodinukai, nes augalai sunkokai dauginami. Šakelės šaknijasi tik rūko kamerose, naudojant augimo stimuliatorių ir šildant substratą. Geriausias substratas ruošiamas iš rudų durpių, rupaus smėlio bei senų pjuvenų(santykis 4:1:1). Sodinamos 2x3m atstumais. Nepakenčia pavėsio. Šilauogės reikia sodinti įsaulyje, užuovėjoje. Prasidėjus sausroms, laistyti, bet geriau ne kietu vandentiekio vandeniu.
Šilauogių tręšimas
Šilauogių veislės
Šilauogių negalima pertręšti, nes augalų šaknys labai jautrios druskų koncentracijai. Tačiau gerai tręšiamos šilauogės užaugina tvirtus skeletinius ir daugiau derančių ūglių. Tinkamiausias azoto šaltinis — amonio salietra ir amonio sulfatas.
Azoto reikia kitų metų žiedinių pumpurų formavimuisi, ūglių augimui. Azotinių trąšų perteklius skatina vegetatyvinių ūglių augimą antroje vasaros pusėje, todėl jie nespėja subręsti, vėliau prinoksta uogos. Kai jų trūksta, prastai auga ūgliai, susmulkėja uogos. Azotinėmis trąšomis augalai tręšiami kovo — balandžio mėnesį (prieš pumpurų sprogimą) ir maždaug po 6 savaičių.
Fosforo trąšų šilauogėms reikia nedaug. Jomis tręšiama nuėmus derlių. Dėl kalio trąšų šilauogės dera gausiau, uogos būna stambesnės. Paprastai tręšiama kalio sulfatu, visai netinka kalio chloridas. Tręšiama nuėmus derlių arba anksti pavasarį (kartu su azotinėmis trąšomis) prieš pumpurų sprogimą.
Tręšiant šilauoges svarbu, kad netrūktų drėgmės. Per sausras patręštus augalus būtina gerai palaistyti. Trąšos ant žemės paskirstomos tolygiai, nes išpiltos vienoje vietoje gali stipriai apdeginti šaknis (ypač amonio ir kalio sulfatai).
Genima žiemos pabaigoje
Šilauogės genimos paprastai žiemos pabaigoje, iki pumpurų brinkimo. Genėjimo pobūdį lemia veislės ypatybės, krūmų amžius ir jų būklė. Būtina šalinti stiebus, kurie vyresni negu 4–5 metai. Ant jų užauga smulkesnės uogos, jų derlius būna mažesnis. Žiemos pabaigoje reikia praretinti ir per gausius generatyvinius pumpurus. Jei tokių pumpurų bus per daug, uogos labai susmulkės. 2004 metų patyrimas ūkininkams tai patvirtino: neišgenėtų krūmų šakos linko nuo gausaus derliaus, lapai nebesugebėjo jų išmaitinti. Todėl netgi vidutinio vėlyvumo veislių uogos noko iki spalio mėnesio, o pačių uogų kokybė ir skonis gerokai suprastėjo.
Tinkama agrotechnika palengvina rūpesčius ir dėl ligų bei kenkėjų. Sveiki ir stiprūs augalai daug atsparesni visiems nepalankiems veiksniams. Grybinės ligos pažeidžia įvairias augalų dalis: stiebus, žiedus, lapus, uogas. Ligų plitimą taip pat lemia ir vyraujančios meteorologinės sąlygos. Fungicidais purškiama, pradedant nuo pumpurų brinkimo iki žydėjimo, vėliau purškiama po derliaus nuėmimo.
Uogos sunoksta ne vienu metu
Derliaus nuėmimas – svarbus darbų etapas šilauogių plantacijoje. Sodinių šilauogių plantacija pradeda derėti jau kitais metais po pasodinimo, jei visi plantacijos įrengimo darbai buvo atlikti tinkamai. Penkerių-šešerių metų amžiaus krūmai jau gerai dera. Priklausomai nuo veislės, iš vieno hektaro priskinama 8–10 t uogų. Naujausios derlingos veislės sunokina apie 15-20 t mėlynų uogų.
Sodinių šilauogių uogos sunoksta palaipsniui. Nokstančių uogų odelė pirmiausia nusidažo tamsiai violetine spalva. Vėliau ji pereina į tamsesnę ar šviesesnę mėlyną. Įgijusios būdingą spalvą, gerą skonį uogos pasieks tik po 7-10 dienų. Tokias uogas jau galima vartoti ir šviežias, ir perdirbtas. Tiesa, nesunokusios uogos geriau išsilaiko transportuojant, tačiau jos nearomatingos ir neskanios. Daugelis veislių gali būti nuskinamos per 2–3 kartus.
Dabar jau yra šilauogių nuėmimo kombainų. Mechanizuotai nuimamos uogos po skynimo rūšiuojamos, nes jose lieka daug neprinokusių uogų, lapų ir šakučių. Taip nuskintos uogos tinka tik perdirbti. Šviežiam vartojimui šilauogių uogos skinamos tik rankomis. Yra nustatyta, kad vienas žmogus per darbo dieną nuskina vidutiniškai 60–70 kg uogų. Paprastai uogos renkamos tiesiai į 0,25–0,5 kg talpos dėžutes, kuriose ir iškeliauja į prekybos centrus.
Dėl vertingų savybių ir gero skonio šilauogių rinka turi didelę perspektyvą. Todėl šilauogynų plotai Lietuvoje turėtų sparčiai plėstis.
KOMENTARAI