Riešutmedžio Juglans genties rūšis Žemėje auga labai seniai. Paleontologai jų atsiradimą priskiria mezozojaus eros kreidos periodo viduriui. Tad šių nepaprastai vertingų augalų amžius prasidėjo maždaug prieš 100 milijonų metų.
Su žemdirbystės pradžia prieš keletą tūkstančių metų sutapo graikinio riešutmedžio Juglans regia sodų kūrimas šiltesnio klimato šalyse.
Tikroji graikinio riešutmedžio tėvynė – Balkanų pusiasalio pietinės dalies, Vidurinės Azijos, ypač Irano, Afganistano, Ferganos slėnio Uzbekijoje, Kirgizijos, Alpių ir Himalajų tarpukalnės ir kalnų šlaitai, kuriuose savaiminės kilmės medynai pakyla į 2,3 km aukštį virš jūros lygio. Lietuva – vienas šiauriausių žemės kampelių, kur auginami graikiniai riešutmedžiai.
Čia jie nuo seno auginami dvaruose ir sodybose kaip vaismedžiai. Gali būti, kad tai – vienas iš seniausių auginamų introindikuotų vaismedžių. Iš vietinių sėklų išauginti medžiai dažnai visiškai atsparūs šalčiams ir veda kokybiškus vaisius. Doc. A. Urbonas Kauno botanikos sode buvo išauginęs tris vietinės generacijos kartas. Yra sodininkų mėgėjų, Lietuvoje išauginusių keturias kartas. Vietinės kilmės medžių, išauginančių kokybiškus vaisius, yra Alytaus, Kupiškio, Kauno, Marijampolės, Varėnos, Lazdijų, Zarasų, Ignalinos rajonuose.
Vidurinės Azijos šalyse graikinis riešutmedis vadinamas medžiu-kombinatu ir gyvenimo medžiu. Tokį vardą jis gavo dėl ypač vertingų riešutų, aliejaus (labai gero skonio), lengvos, tvirtos, lanksčios, gražios baldinės medienos, žievės. Sunkiais laikmečiais graikiniai riešutai padėdavo žmonėms išgyventi.
Šviežiuose riešutų branduoliuose būna 20-25% baltymų, iki 74% riebalų (Omega 3 rūgščių), iki 19-21% angliavandenių. Vieno kilogramo graikinių riešutų kaloringumas prilygsta 2 kg kvietinės duonos ir 1 kg jautienos (kartu sudėjus) kaloringumui. Riešutų kaloringumas toks pats kaip sviesto, 4-5 kartus pranoksta paukštienos, 1,5 karto – riebios kiaulienos, 2,5 karto – medaus kaloringumą. 400 gr riešutų patenkina visos paro mitybos poreikius. Be to branduoliuose yra A, C, E, P, ir B grupės vitaminų, fosforo, kalcio, magnio ir kalio.
Riešutai turi ir gydomųjų savybių. Kitų šalių liaudies medicinoje nurodoma, kad jie stiprina pagrindinius organus – smegenis, širdį ir inkstus; gerina skrandžio darbą, labai naudingi pagyvenusiems žmonėms. Sergant skydliaukės ligomis, prieš pusryčius verta suvalgyti po 3 graikinius riešutus, sumaišytus su šaukšteliu medaus. Norint stiprinti širdies raumenį, pravartu valgyti graikinius riešutus su razinomis.
Šio medžio lapai sukaupia 2,4% vitamino C, todėl jų nuovirai ir trauktinės – puikios organizmą stiprinančios priemonės, vartojamos išsekus organizmui, hipo- ir avitaminozei gydyti, gerina medžiagų apykaitą, gydo aterosklerozę, naudojamos gerklei skalauti, nuo uždegimų. Sergant įvairiomis odos ligomis, lapų nuoviras naudojamas apsiplauti, vonioms.
Graikinio riešutmedžio lapams būdingas stiprus aromatas, fitoncidinės savybės. Todėl medžiai sodinami priešais pastato langus ir nubaido muses bei kitus mašalus. Pastebėta, kad šalia graikinio riešutmedžio neskraido ir uodai, tad pasodinus jį šalia namų, galima užtikrinti ramų miegą.
Graikinis riešutmedis – tai šviesamėgis medis, turintis galingą lają, įprastomis sąlygomis augantis ir derantis apie 300-400 metų, užaugantis iki 15-30 metrų aukščio. Mėgsta šiltesnes vietas, gerai auga vidutinio sunkumo priemolio bei priesmėlio dirvožemiuose. Sodinimo atstumai tarp aukštaūgių medžių – 12 metrų, tarp žemaūgių medžių – 7-8 metrai. Atsparus sausroms, bet nemėgsta prie kamieno stovinčio vandens. Netinka sodinti vietose, kur arti gruntinis vanduo, šaltiniai, požeminės vandens gyslos, nes tokiose vietose medžiai pastoviai apšąla ir skursta. Derančius graikinius riešutmedžius tinka patręšti pelenais ir dolomito milteliais.
Dauginami šie medžiai dažniausiai riešutais, kuriuos, apie mėnesį padžiovinus, galima sėti rudenį tiesiai į nuolatinę augimo vietą. Pavasarinei sėjai riešutus reikėtų apie 80 dienų palaikyti drėgname smėlyje 0…+50C temperatūroje. Atėjus pavasariui sėjama į 8-10 cm gylio vagutes. Daigai žemės paviršiuje pasirodo gegužės mėnesį, kai dirva įšyla iki 100C temperatūros.
Profesorius V. Paukštė Lietuvos sąlygoms adaptavo žemaūgį graikinį riešutą „IDEAL“. Šios veislės riešutai plonalukščiai, vidutinio dydžio, derlingumas (Kauno raj.) – apie 40 kg riešutų nuo vieno medžio, dera kasmet. Riešutai prinoksta apie rugsėjo mėnesį ir lengvai byra ant žemės, papūtus vėjeliui. Riešutų skonis geras. Kauno rajone šie medžiai atsparūs šalčiams.
Auginimas
Gerai auga derlinguose karbonatiniuose priesmėlio arba priemolio dirvožemiuose. Svarbiausias darbas – medelio sodinimo gylio nustatymas, tai yra šaknies kaklelis turi būti ties dirvos paviršiumi arba 1–2cm aukščiau dirvos paviršiaus. Medelį rekomenduojama sodinti saulėtoje vietoje, užuovėjoje.
Žiemą nukenčia nuo šalčių. Labai svarbus darbas, pasodinus medelį, dirvos paviršių apmulčiuoti, tai yra dirvos paviršius padengiamas perpuvusiu mėšlu, durpėmis, žole arba smulkinta žieve. Mulčius neleis augti piktžolėms ir ilgiau išlaikys dirvoje drėgmę arba žiemą apsaugos šaknis nuo šalčių.
Dauginama vaisius sodinant rudenį. Derėti pradeda 8-10 metais. Dera beveik kasmet, nors geresni derliai būna kas 2-3 metai. Auga greitai ir apie 60 metus augalai pasiekia augimo maksimumą.
– Romėnų duotas augalui pavadinimas. Lotyniškai juglans sudarytas iš žodžių Jovis glans- Jupiterio gilė.
Vartojimas medicinoje
Iš graikinių riešutmedžių lapų gaminami vandeniniai užpilai, nuovirai, tepalai. Lapų užpilas vartojamas kaip medžiagų apykaitą gerinantis, organizmą stiprinantis, viduriavimą gydantis ir sutraukiantis vaistas, veikia hipoglikemiškai, didina kraujo krešėjimą. Išoriškai koncentruotas riešutmedžių lapų nuoviras- tinkantis priedas gydomosioms vonioms, naudojamas apiplovimams, pavilgams sergant odos ligomis(pūlingais išbėrimais, egzema); juo skalaujama burnos ertmė ir gerklė sergant burnos gleivinės uždegimais.
– Hipokratas graikinių riešutmedžių žaliais apvalkalais gydė nuo kirmėlių.
– Nesubrendę graikinių riešutmedžių vaisiai vartojami homeopatijoje.
– Visos graikinio riešutmedžio dalys vartojamos įvairių šalių liaudies medicinoje. Daugelyje šalių riešutmedžių aliejų vartoja terminiams nudegimams ir negyjančioms žaizdoms gydyti.
– Riešutmedžių apyvaisių ir lapų nuovirai Vakarų Sibiro liaudies medicinoje laikomi gera tonizuojamąja ir „kraujo valomąja“ priemone.
– Alžyro vietiniai gyventojai riešutmedžių šaknų ir jaunų augalų kamienų žieve įtrina dantenas, taip stiprindami jas.
– Vokietijoje riešutmedžių lapų preparatais gydomos odos ligos.
KOMENTARAI