Kartais sodininkams mėgėjams sunku parinkti tinkamas trąšas, todėl naudinga įsidėmėti keletą patarimų. Trąšos gali būti druskų (miltelių), skysčių, granulių ar konkrecijų pavidalu. Kur kas svarbiau už formą jų sudėtis. Nuo to priklausys jūsų pasodintų augalų augimas arba žydėjimas. Ant maišelio turi būti nurodyti pagrindinai sudedamieji elementai — azoto, fosforo, kalio kiekis. Tik tokias trąšas patartina pirkti. Trąšos gali būti ir natūralios – mėšlas, kompostas.
Yra 3 pagrindiniai tręšimo būdai: pagrindinis, vietinis ir papildomas.
Pagrindinis tręšimas — trąšos įterpiamos per pagrindinį žemės dirbimą, kad viršutinis dirvos sluoksnis vienodai gautų trąšų. Tręšiama visomis organinėmis ir lėtai veikiančiomis mineralinėmis trąšomis. Pagrindinio tręšimo tikslas — aprūpinti augalą visam vegetacijos laikotarpiui reikalingomis maisto medžiagomis.
Vietinis tręšimas. Tręšiama sėjant arba sodinant ne ant viso dirvožemio paviršiaus, bet į eilutes, vagas arba duobutes. Svarbiausias vietinio tręšimo tikslas — aprūpinti augalus reikalingomis maisto medžiagomis vegetacijos pradžioje, kol jie negali jų paimti iš dirvos. Ypač reikalingos fosforo trąšos, kurių dirvožemyje yra mažai, be to, sunkiai augalų paimamos. Vietinis tręšimas fosforo trąšų efektyvumą padidina 4—5 kartus. Geriausiai tinka granuliuotos trąšos, ypač granuliuotas dvigubas superfosfatas.
Papildomas tręšimas negali pakeisti pagrindinio, tik sustiprina ir pagerina augalų mitybą (ypač azotu) atitinkamu vegetacijos periodu. Paprastai lengvai tirpstančios trąšos ištirpinamos vandenyje, kad greičiau patektų j aktyviąją šaknų zoną. 10 1 vandens dedama ne daugiau kaip 70 g mineralinių trąšų, iš jų iki 20 g azoto. Jauniems augalams daroma silpnesnė trąšų koncentracija negu suaugusiems. Papildomai tręšiama, kai sėtų daržovių užauga 3—4 tikrieji lapai, o sodinamų — kai prigyja daigai, t.y. 5—10 dieną po sodinimo. Tręšiama kas 10—15 dienų. Tręšimas pro lapus. Augalai daugumą trąšų pro lapus paima greičiau negu pro šaknis. Šis būdas parankus tada, kai pagal išorinius požymius matyti, kad trūksta tam tikrų maisto medžiagų, o įprastiniais būdais tręšti per vėlu. Didelės trąšų koncentracijos tirpalas augalus nudegina, todėl reikia gerokai praskiesti; mažos koncentracijos tirpalu (0,01—0,2%, kai kuriems augalams iki 0,4%) palaistyti 1 arą reikia 15—25 1 vandens. Tręšiama apsiniaukusią dieną, kad trąšos ne taip greitai išdžiūtų ir augalai daugiau jų paimtų. Giedromis dienomis geriau purkšti pavakare, prieš rasą. Pro lapus dažniausiai tręšiami sodo augalai.
Trąšos būna: organinės ir mineralinės medžiagos, vartojamos augalams maitinti, dirvožemio fizikinėms, cheminėms ir biologinėms savybėms gerinti. Pagal cheminę sudėtį skirstomos į organines, mineralines, organines mineralines ir bakterines.
Organinės trąšos
Mėšlas – tai gyvūlių išmatos, sumaišytos su kraiku.
Vertingiausia organinė medžiaga, nes joje gausu visų augalams reikalingų maisto medžiagų. Vertingiausias paukščių mėšlas,nes jame yra 1,6%azoto, 1,5% fosforo, 0,85% kalio, 2,3% magnio. Mažiausiai šių medžiagų yra kiaulių mėšle. Mėšlu, kaip ir kitomis organinėmis trąšomis, tręšiama dirva būna derlingesnė, joje daugiau humuso (organinės medžiagos dirvožemyje, veikiamos gyvūnų, mikroorganizmų, deguonies ir vandens, virsta humusu.).
Sodus ir uogynus geriausia tręšti perpuvusiu mėšlu. Perpuvusio mėšlo reikia 4-5kg/kv.m.
Srutos – skystos gyvulių išmatos.
Jos iš tvartų nuteka į surinkimo šulinius arba būna pagaminamos dirbtinai statinėse. Pusė statinės išmatų pripilama vandens , išmaišoma ir 1-2 paras, kartais net mėnesį, rauginama. Tręšiama praskiestomis srutomis: 1 dalis srutų ir 3-4 dalys vandens. 1 kv.m. gana kibiro srutų. Į kibirą srutų dar galima įberti 50-60g superfosfato. Srutomis galima tręšti vaismedžius ir uogakrūmius ( tik neliekite arti kamienų). Dirbtines srutas galima padaryti ir iš paukščių išmatų. Trečdalį statinės užpilti vandeniu ir keletą parų rauginama. Laistoma praskiedus 3 – 4 dalimis vandens, į 1 kv.m. po kibirą ar po pusę.
Durpės – aukštapelkių ir žemapelkių susiskaidžiusi organinė medžiaga.
Aukštapelkių durpės nelabai susikaidžiusios, rūgščios, turi mažai maisto medžiagų, tinka kraikui ir pūdiniui. Žemapelkių durpės labiau maistingos, tinka pūdiniams gaminti. Neperpuvusios durpės tręšimui netinka. Jų organinės medžiagos mineralizuojasi lėtai, dėl šios priežasties maisto medžiagos iš jų į augalus kurį laiką nepatenka. Jas gerai pūdyti kartu su srutomis. Metos pūdytos su kalkių priemaiša durpės vartijamos dirvos fizinėms savybėms gerinti.
Pūdinys – kompostas.
Tai organinės trąšos ir kitos organinės medžiagos: augalų, gyvulių liekanos, šiukšlės, lapai, maisto atliekos, šiaudai, pjuvenos, bulvių ir daržovių atliekos, durpės, dumblas. Geras pūdinys būna vienodai perpuvęs, tamsios spalvos, birus, jame neturi likti gyvybingų piktžolių sėklų. Pūdinio dozės – tokios pat kaip mėšlo.
Mineralinės trąšos. Pagrindinės yra azoto, fosforo, kalio, mikroelementų, sudėtinės trąšos. Tai nėra gryni cheminiai elementai, jose po kiek yra ir kitų komponentų.
Svarbiausios azoto trąšos: amonio nitratas (amonio salietra; 34—35% azoto), amonio sulfatas (20—21% azoto, 60% sieros oksido), natrio nitratas (16% azoto, 27% natrio), kalcio nitratas (kalcio salietra; 15— 17% azoto, 28% kalcio oksido), kalio nitratas (kalio salietra; 13% azoto, 39% kalio oksido), karbamidas (šlapalas; 46% azoto).
Fosforo trasos: miltinis superfosfatas (14—19% fosforo pentoksido, 52% kalcio sulfato), granuliuotas superfosfatas (20— 22% fosforo pentoksido, 52% kalcio sulfato), dvigubas superfosfatas (45—50% fosforo pentoksido, 20% kalcio oksido), kaulamilčiai (30% fosforo pentoksido, 1—5% azoto).
Kalio trąšos: kalio chloridas (52—60% kalio oksido, 2% natrio chlorido), kalio druska (40—45% kalio oksido, 30—40% natrio oksido), kalio sulfatas (45—52% kalio oksido, 1% magnio oksido), kalio-magnio sulfatas (kalimagnezija; 26—28% kalio oksido, 8—10% magnio oksido), kalio elektrolitas (32—45% kalio oksido, 8% magnio oksido) .
Magnio trąšos: magnio sulfatas (13— 16% magnio oksido), dolomitmilčiai (20% magnio oksido, 28% kalcio oksido).
Mikroelementų trąšos. Augalams mikroelementų reikia labai nedaug, bet be jų jie negali gerai augti. Vieno kurio nors mikroelemento trūkumas dažnai turi ne mažesnę įtaką derliui ir jo kokybei, kaip ir azoto, fosforo ar kalio stoka. Lietuvos dirvožemiuose dažniausiai trūksta boro, molibdeno, vario, mangano, kobalto. Dažniausiai vartojamos šios mikroelementų trąšos: borodatelitas (2— 2,5% boro), boro rūgštis (16—17% boro), boraksas (11% boro), mangano sulfatas (25% mangano), vario sulfatas (23% vario), cinko sulfatas (23% cinko), amonio molib-datas (54% molibdeno). Patręšus sodus organinėmis trąšomis, medžių pelenais, kaulamil-čiais, kraujamilčiais, mikroelementų trąšų pakanka. Vartojant mikroelementų trąšas be reikalo, galima pabloginti dirvą.
Sudėtinės trąšos gaunamos iš maišomų vienpusiško veikimo mineralinių trąšų. Jos nesupuola, patogu barstyti, tinka papildomam tręšimui. Dažniau vartojamos šios sudėtinės trąšos: nitrofoska (10—17% azoto, 10—17% fosforo pentoksido, 11 —17% kalio oksido), kristalinas (21% azoto, 16% fosforo pentoksido, 20% kalio oksido).
Medienos pelenai taip pat yra vertinga mineralinė trąša. Juose yra apie 30 cheminių elementų, reikalingų ir naudingų visiems augalams: 30—35% kalcio oksido, 3—14% kalio oksido, 2—7% fosforo pentoksido, be to, magnio, geležies ir kt. Kadangi pelenuose nėra chloro, jie šiuo atžvilgiu geresni už kitas kalio trąšas. Daug kalcio turintys pelenai ypač gerai tinka rūgščioms dirvoms tręšti. Pelenus reikia kruopščiai rinkti ir sausai laikyti. I dirvas beriami rudenį ir pavasarį. Akmens anglių pelenai tręšimui nevartotini, nes turi kenksmingų elementų ir labai mažai maisto medžiagų. Susmulkintus ir persijotus pelenus galima vartoti sunkių dirvų struktūrai gerinti.
Bakterinės trąšos, preparatai, turintys žemės ūkio augalams naudingų dirvožemio mikroorganizmų. Jos spartina dirvožemio biocheminius procesus, gerina augalų mitybą. Svarbiausios bakterinės trąšos yra nitraginas, azotobakterinas ir fosforobakterinas. Nitraginu tręšiami ankštiniai augalai, ypač tinka vartoti su organinėmis ir mineralinėmis trąšomis. Azotobakterinas — preparatas iš bakterijų, kurios gali pasiimti atmosferos azotą ir padaryti jį prieinamą augalams. Gerai veikia tik nerūgščiose, pakalkintose dirvose. Tinka visiems augalams, išskyrus ankštinius. Fosforobakterinas — preparatas iš bakterijų, kurios dirvos organiniuose junginiuose esantį fosforą daro prieinamą augalams. Geriau veikia nerūgščiose dirvose, kur daug organinių medžiagų. Tinka visiems augalams.
Trąšų maišymas. Dažnai dirva vienu kartu tręšiama dviejų arba daugiau rūšių trąšomis. Norint sutaupyti laiką, patartina trąšas sumaišyti ir kartu išberti. Bet ne visas trąšas galima maišyti, pvz., iš amonio sulfato ir amonio salietros mišinio išsiskiria amoniakas, ir susidaro dideli azoto nuostoliai. Superfosfato ir amonio sulfato mišinys sukietėja. Trąšų maišymo schema parodyta lentelėje.
Gėlių tręšimas:
Lapinėms gėlėms reikia vienokių trąšų, žydinčioms — kitokių. Kaip lapinius augalus žydinčias gėles galima tręšti tik augimo pradžioje. Kad susiformuotų žiedpumpuriai, augimas turi būti laiku sustabdytas. Kaip sako sodininkai, prasideda brendimas — baigiasi augimas. Tuo laiku netręšiama, laistoma saikingai. Kai tik pasirodo butonai, laistoma daugiau ir iki visiško pražydėjimo kas keturiolika dienų tręšiama žydėjimą skatinančiomis trąšomis.
Lapiniai kaktusai tręšiami kaip ir visi kiti augalai, o neepifitinių kaktusų tręšimas skirtingas. Azoto jiems reikia labai mažai, bet fosforo tris ar keturis kartus, o kalio penkis—septynis kartus daugiau.
Azalijų priežiūra irgi sudėtinga. Tinkamiausios joms trąšos: 3 dalys azoto, 1 dalis fosforo ir 2 dalys kalio. Be to, žemių reakcija turi būti rūgšti ar stipriai rūgšti. Druskų pavidalo trąšos dažniausiai susmulkintos iki miltelių.
Kad gėlės būtų sveikos ir ne per vešliai augtų, tinkamiausias trąšų santykis 14:10:14, 14:12:14, 15:11:15. Šiomis trąšomis tręšiama pavasarį ir vasaros pradžioje.
Daug azoto turinčios trąšos, kokiomis tręšiamos azalijos (18:6:12), labai skatina augimą. Tiesa, azalijos nuo jų auga normaliai. Jomis taip pat tręšiama pavasarį ir vasaros pradžioje.
Kad gėlės sparčiai neaugtų, geriau parinkti trąšų mišinį beveik lygiomis dalimis, pavyzdžiui, 10:12:12. Šias trąšas galima naudoti beveik ištisus metus, jos tinka ir žydintiems augalams.
Kaktusus geriausia tręšti kontrastingu trąšų santykiu (pvz., 5:15:25). Jomis tręšiama augimo ir žydėjimo periodu. Prireikus šiuo mišiniu galima tręšti ir kitas gėles butonizacijos ir žydėjimo metu.Labai skatina žydėjimą trąšos santykiu 8:14:18. Tačiau, kaip nurodyta aukščiau, tinka trąšos santykiu 10:12:12.
Skystos trąšos
Jos mielai perkamos, nors brangesnės. Laipsniškai didėjantis elementų santykis (3:4:5) pakenčiamas ir lapinių, ir žydinčių gėlių per ištisus metus.
Daug azoto turinčios trąšos (6:2:4) labai skatina augimą, ypač pavasarį ir vasarą.
Konkrecijos
Visoms gėlėms beveik ištisus metus tinka trąšų konkrecijos santykiu 10:12:12. Augimą skatina tabletės santykiu 7:5:10. Jomis tręšiama nuo ankstyvo pavasario.
Didėjančios koncentracijos (4:11:16) trąšomis geriausia augalus tręšti formuojantis butonams ir žiedams. Galima tręšti bet kuriuo metų laiku nuo vasario iki rudens.
Žydinčioms gėlėms itin tinka trąšos lazdelėmis ir tabletėmis (10,8: 14:12,5).
Granuliuotos trąšos
Kambarinėms gėlėms granuliuotos trąšos nelabai svarbios, nes sudėtinga jas įterpti į vazono žemę.
KOMENTARAI
Kuo geriau tręšti pievą pavasarį?