Kaip surasti daug grybų

Kaip surasti daug grybų

Atėjus rudeniui ir prasidėjus  grybavimo sezonui, ne vienam šio paplitusio laisvalaikio praleidimo būdo mėgėjui būtų paranku turėti kokį nors žemėlapį

Kaip sumažinti randą
Kaip atnaujinti subraižytą telefono ekraną
Kaip atitolinti mėnesines
Kaip apsisaugoti nuo uodų

Atėjus rudeniui ir prasidėjus  grybavimo sezonui, ne vienam šio paplitusio laisvalaikio praleidimo būdo mėgėjui būtų paranku turėti kokį nors žemėlapį ar nuorodą, kokiame miške ar rajone lankytis, kad iš miško namo nereikėtų grįžti tuščiomis pintinėmis. Sunkmečiu miško dovanos dažnam piliečiui tampa ir bene vieninteliu pragyvenimo šaltiniu. O ir patys grybai nelieka abejingi – praūžus stichijai, grybiena eina į pagalbą nusiaubtiems miškams. Specialistai tvirtina, kad yra daugybė sąlygų ir aplinkybių, kodėl vienoje vietoje grybai auga, kitoje – ne. Savaime suprantamos ir lemtingos yra oro temperatūra, drėgmė, tačiau ypač įdomūs yra grybų santykiai, ryšiai su medžiais. Patyrę grybautojai žino, kokiame miške – spygliuočių, lapuočių ar mišriame, jaunuolyne ar brandžiame miške – galima rasti vieną ar kitą grybą.

Lietuvoje suskaičiuojama daugiau nei 1 200 rūšių kepurėtųjų grybų. Jų tikslų skaičių pasakyti sunku, nes kai kurios rūšių grybų buvo aptikta seniai, bet specialistai jau kurį laiką jų neberanda. Manoma, kad valgomųjų grybų yra beveik 300 rūšių, o praktiniu požiūriu vertingų – apie 100.

Šiuo metu auga voveraitės, baravykai, kazlėkai… Žodžiu, dabar – nuo antros rugpjūčio pusės iki spalio vidurio ar net lapkričio – pats grybų sezonas. Derlius, sakyčiau, – vidutinis. Esant palankioms gamtos sąlygoms, žmonės pradeda grybauti jau birželį, bet valgomų grybų galima aptikti ir anksti pavasarį ar netgi žiemą. Bene atspariausios šalčiams yra žaliuokės, voveraitės ir ypač juodkotės ugniabudės.
Dėja bet žemėlapių kur grybauti nėra, vietos pastoviai keičiasi, jas reikia rasti patiems.

 

Baravykai

Baravykai – bene vertingiausias ir grybautojų labiausiai mėgiamas grybas, dažniausiai augantis po pušimis, eglėmis, beržais ir ąžuolais. Jų galima rasti nuo birželio iki spalio mėnesio, tačiau didžiausias jų kiekis būna antroje rugpjūčio pusėje ir rugsėjo pradžioje.

Neretai grybų karaliumi vadinamas baravykas, anot pašnekovo, tikrai vertas tokio vardo. Jis pagal aminorūgščių sudėtį, vitaminų kiekį, skonį, aromatą ir išvaizdą – net ir džiovinamas nepatamsėja – laikomas pačiu vertingiausiu Lietuvos grybu.

Tiesa, po egle ir ąžuolu rasti baravykai kiek skiriasi savo chemine sudėtimi. Nors abu vizualiai panašūs, tačiau manoma, kad geriausias baravykas yra tas, kuris išaugo po egle. Bene daugiausia grybų auga po ąžuolais ir beržais. M

[comment_box] Pamėginkite paklausti dzūko, kuris visą gyvenimą grybauja ir žino savo vietas: „Kur rasti baravykų?“. Manau, jis net norėdamas jums nepasakys.

[/comment_box]

Voveraitė

Voveraites auga birželio – lapkričio mėn. spygliuočių ir lapuočių miškuose, ypač gausiai Lietuvos pietryčiuose. Tai geras, mažai kirmijantis, visų grybautojų mėgstamas grybas, tačiau sunkiai virškinamas, todėl priskiriamas trečiajai kategorijai. Maistui naudojamos šviežios, marinuotos, džiovintos bei raugintos. Jauna voveraitė vitamino B1 (tiamino) turi daugiau nei rudakepuris baravykas, daugelis ūmedžių, piengrybių.

Voveraičių kepurėlės paprastai būna 3 – 10 cm skersmens, jaunų – iškilios, senesnių įdubusios ir skiautėtais kraštais, piltuvėlio formos, ryškiai geltonos, tačiau kartais gali būti ir su baltu arba rudu atspalviu.

Lakšteliai reti, stori, toli kotu nuaugantieji, kepurėlės atspalvio.

Kotas apačioje plonas, į viršų storėja ir palaipsniui pereina į kepurėlę.

Mėsa – gelsva arba baltai gelsva, tampri, perlaužta spalvos nekeičia. Sporos-baltos

 

Kazlėkas

Kazlėkas auga jaunuose pušynuose birželio – rugsėjo mėn. gausiai, ypač Lietuvos pietryčiuose. Priskiriamas antrajai kategorijai. Valgomas, nulupus luobelę, šviežias ir marinuotas, tinka sultims gaminti.

Kazlėko kepurėlė  3 – 12 cm skersmens, jos paviršius rudos šokolado spalvos su violetiniu atspalviu, bet kartais būna rudai gelsvas arba pilkai gelsvas, padengtas lengvai nulupama odele, kuri drėgname ore pasidaro labai gleivėta bei slidi.

Apatinė kepurėlės pusė jaunų vaisiakūnių aptraukta baltu, plėvelės pavidalo šydu, kuris grybui senstant, tamsėja, atitrūksta nuo kepurėlės kraštų ir pasilieka prie koto žiedo pavidalu.

Kazlėko kotas 3 – 10 cm ilgio, 1 – 2,5 cm skersmens, cilindriškas, viršutinė jo dalis apaugusi smulkiomis karpelėmis, šviesiai gelsvo atspalvio, prie kepurėlės baltai taškuotas.

Trama balta arba gelsva, minkšta, perlaužta spalvos nekeičia, malonaus skonio.

 

Kaip laikyti grybus žiemą

Kaip geriausia laikyti grybus žiemai? Mikologai sako, kad visi mūsų naudojami būdai yra geri. „Džiovintuose grybuose daugiau išlieka baltyminių medžiagų, termiškai juos apdorojant sumažėja vitaminų. Bet juk valgymo malonumą ne visuomet matuojame baltymais ar vitaminais. Svarbiausia – malonus skonis“, – patikino grybus tyrinėjantis mokslininkas.

KOMENTARAI

WORDPRESS: 0
DISQUS: 0