Avietės ir gervuogės labai panašios uogos ir mėgsta tuos pačius sodinimo parametrus. Avietes ir gervuoges geriausiai sodinti saulėtose, nuo vėjų bent jau kažkiek apsaugotose vietose – geriausia prie tvorų, tvorelių ar sienų. Geriau auga dirvoje, kurioje anksčiau derėjo agurkai ar burokėliai.
Nepatartina sodinti ten, kur augo žemuogės, bulvės, paprikos, pomidorai ir kitos avietės, nes nuolat puls ligos ir kenkėjai. Avietės labai serga daugeliu virusinių ligų. Todėl venkime sodinti atžalas iš kaimyninių nepatikrintų sodų, ypač iš senų avietynų. Sodinukus geriau įsigyti medelynuose, kur stebima ar nepasireiškia ligos, taikomos profilaktinės kovos priemonės. Svarbiausia sodinukų kokybei yra geros šaknys. Stiebų ilgis neturi reikšmės, nes pasodinus juos reikia patrumpinti iki dirvos paviršiaus.
Vienoje vietoje gerai auga apie 15–20 metų (produktyviausios iki 8–10 metų).
Gervuogių ir aviečių sodinukai sodinami rudenį, spalį arba ankstyvą pavasarį. Dirva turi būti iš anksto giliai suarta ir gerai įdirbta, išnaikintos daugiametės piktžolės. Sodinama į 50 cm iškastas duobes, tokiu gyliu, kad 1-2 pumpurai būtų po žeme. Sodinant svarbu, kad nuo šaknų nenubyrėtų žemės, nes gervuogės turi labai mažai smulkų šaknelių. Sodinant stačiastiebes veisles eilėje tarp augalų paliekama po 1-1,25 m atstumą, o tarp eilių — platesnę 3 m juostą (kaip ir aviečių), kad augalai imtų daugiau saulės šviesos ir laisviau cirkuliuotų oras. Auginant gulsčiastiebes veisles, augalai sodinami 4 m atstumais. Sodinukai sodinami su vienu stiebu, po trumpinami, paliekant 3-5 pumpurus.
Labai svarbu neapdžiovinti šaknų. Aviečių šaknų gausu. Jos smulkios, net ir apdžiūvusios nelabai skiriasi nuo sveikų. Bet smulkios šaknys greičiausiai sudžiūsta. Pervežant, šaknis reikia uždengti drėgna medžiaga arba apsukti plėvele. Atvežus, sodinukus reikia nedelsiant apkasti žemėmis ir palieti. Jeigu bus sodinama pavasarį, apkasama 15-20 cm sluoksniu arba – iki pusės stiebų. Pašalus dirvai, reikia apmulčiuoti durpėmis. Prieš sodinimą šaknis pamirkykime molio-mėšlo arba bent molio tyrėje.
Avietes ir gervuoges galima sodinti ir rudenį, ir pavasarį. Pavasarį jos vegetuoja labai anksti, dažnai dar apkastos pradeda leisti pirmuosius silpnus ūglius iš šaknų ir šakniastiebių miegančių pumpurų. Sodinant jie nulūžta ir krūmas nusilpsta. Todėl pavasarį jas reikia pasodinti labai anksti, dar neprasidėjus kitiems lauko darbams. Rudenį tokio pavojaus nėra. Aviečių šaknys atsparios šalčiui. Jos pašąla labai retai. O sodinimo laikas rudenį yra daug ilgesnis. Tačiau, norint jau pirmais metais išauginti pakankamai pakaitinių stiebų, sodinti reikėtų anksčiau, rugsėjo pabaigoje-spalio pradžioje. Tuomet avietės suspėja dar rudenį prigyti, išleidžia naujas šaknis, o dalis miegančių pumpurų pasiruošia sprogti. Kitą vasarą jau turėsime normalių krūmų su keliais stiebais.
Jeigu dirva gerai paruošta, pakanka iškasti tik tokias duobutes, į kurias tilptų sodinukų šaknys. Blogiau paruoštoje dirvoje reikia iškasti arba išarti griovelį, patręšti jį mėšlu ir mineralinėmis trąšomis, tik po to sodinti į jį avietes.
Avietės sodinamos tokiame pat gylyje, kaip augo medelyne. Labai lengvose žemėse galima sodinti 3-5 cm giliau.
Pasodinti aviečių sodinukai tuojau pat gausiai paliejami – po 3-5 litrus vandens vienam augalui ir apmulčiuojamį durpėmis, pjuvenomis, lapais arba kitokia medžiaga. Mulčiuojama 4-5 cm sluoksniu 25-30 cm spinduliu. Tankiai pasodintas avietes dar geriau mulčiuoti per visą, maždaug 50-60 cm pločio, eilę.
Stiebai patrumpinami iki dirvos paviršiaus. Palikus nors ir neilgus stiebus, ant jų išauga vaisinės šakutės, kurios žydi ir mezga, labai susilpnindamos augalą. Todėl mažai patrumpinus stiebus, negaunama nei derliaus, nei gerų stiprių krūmų. Stiebams būtinos atramos. Pasodinus gervuogių sodinukus, sustatomos atramos ir eilių ištempiamos vielos, prie kurių pavasarį ir vasarą reikia pririšti jaunus ūglius. Taip auginamos gervuogės gauna daugiau saulės ir dera ne tik viršūnėse.
KOMENTARAI