Genėjimas, dalinis arba visiškas vaismedžių, uogakrūmių, dekoratyvinių medžių, krūmų ir kitų augalų šakų ir ūglių šalinimas. Genėjimu reguliuojamas augalų augimas, derėjimas, formavimasis. Genima pjūkleliais, peiliais, žirklėmis. Žaizdos lyginamos aštriu peiliu. Didesnės kaip 2 cm skersmens žaizdos tepamos sodo tepalu, mažesnės dažomos aliejiniais dažais.
Svarbiausieji genėjimo būdai yra trumpinimas ir retinimas. Silpnai trumpinama, kai nupjaunama trečdalis šakos arba ūglio, vidutiniškai, kai nupjaunama apie pusė, ir stipriai, kai nupjaunama daugiau kaip pusė šakos ar ūglio. Trumpinama šaka silpnėja, trumpinamas ūglis šakojasi. Ūglis pjauti pradedamas ties pumpuro pagrindu ir baigiamas ties viršūne. Šaka pjaunama prie mažos šoninės šakutės arba ūglio. Pirmamečių ūglių trumpinimu stabdomas jų augimas, spartinamas brendimas, padedama formuotis žiediniams pumpurams. Trumpinant šakų viršūnių ūglius, pjauti patartina ties pat pumpuru, žaizdą užtepti sodo tepalu. Šakų šonuose esantys metūgiai trumpinami, paliekant virš pumpuro 0,5 cm ilgio stuobrelį, kurio tepalu tepti nebūtina.
Retinimu šakos ir ūgliai išpjaunami iš pagrindų. Taip šviesinami tankūs vainikai. Storos šakos nupjaunamos iki žiedo (staigaus šakų sustorėjimo). Išpjaunant storesnes kaip 8 cm skersmens šakas, patartina palikti 20- 30 cm ilgio stuobrelį, kuris nupjaunamas vegetacijos pradžioje. Vaismedžius genėti geriausiai pavasarį, sniegui nutirpus, iki pumpurų brinkimo. Vešliai augančius vaismedžius galima genėti sulapojusius (iki birželio vidurio); tada patogiausia genėti džiūstančias ir apšalusias šakas (iki gerai sulapojusios augalo dalies).
Papildomo genėjimo būdai yra ūglių, metūglių ar šakų atlenkimas ir deformavimas,
liemens arba šakos žiedavimas, užveržimas viela. Atlenkimas gulsčiai stabdo augimą, skatina žiedpumpurių susidarymą. Atlenktos šakos ir metūgliai dar anksčiau ima derėti, jeigu jie papildomai deformuojami (šaka lenkiama ties pagrindu, sukant į šoną, kol trekšteli). Deformuoti patartina laikinas arba smulkias šakas ir didelių šakų šoninius, stačiai augančius metūglius. Ūgliai atlenkiami vasaros viduryje, metūgliai ir šakos – pavasarį, prieš vegetaciją, arba jai prasidėjus.
Lientuo arba šakos žieduojami, užveržiami labai vešliai augantys, bet nederantys vaismedžiai. Žieduoti verta vaismedžio viršūnę, kuri numatoma nupjauti. Patartina žieduoti kasmet po keletą šakų. Žieduojama vegetacijos pradžioje, išpjaunant 2 cm pločio žievės juostelę. Išpjaunami 2 priešpriešiais tiesiai arba spirale einantys pusžiedžiai, nutolę vienas nuo kito per 5-10 cm. Nulupus žievę, žaizda aptepama sodo tepalu. Žiedavimas paankstina tik virš žiedo esančios šakos arba liemens dalies derėjimo pradžią. Kaulavaisi-nius augalus ir kriaušes vietoj žiedavimo pavasarį geriau užveržti viela. Ji nuimama po 1 arba 2 metų.
Genėjama dar ir kitaip: išpjaunamos vėžinės ir kitos negyjančios žaizdos, įpjaunama virš arba žemiau pumpuro bei šakos.
Jaunų vaismedžių genėjimas
Vienmečiai obelų ir kriaušių skiepai pirmaisiais augimo metais patrumpinami maždaug 1,1 m aukštyje, kriaušių – žemiau. Dvimečiams skiepams su vainikais pagrindinėms skeletinėms šakoms parenkami gerai išaugę, kuo vienodesnio storio 2-4 šoniniai metūgliai. Jie iš liemens turi būti išaugę geru (apie 45°) kampu. Atrinkti metūgliai trumpinami viename aukštyje nuo pusės iki trečdalio jų ilgio. Stačiau augantys metūgliai trumpinami daugiau, gulsčiau augantys – mažiau. Kiti skeletinėms šakoms neatrinkti metūgliai nupjaunami arba trumpinami, paliekant 2-4 pumpurus. Patrumpinama ir medelio viršūnė.
Kad atrinktos šakelės vienodžiau augtų, kartais reikia pakeisti jų augimo kryptį. Stipresnės, gulstesnės šakelės prilenkiamos arčiau liemens ir prie jo pririšamos virvele. Per daug augančias šakeles kartais reikia šiek tiek atlenkti į šoną, įstatant tarp šakelės ir liemens spyrelį.
Pirmą vasarą sode augančių medelių genėti nepatartina. Antrais ir vėlesniais augimo metais vengtina trumpinamojo genėjimo. Tuo laikotarpiu reikia išpjauti arba atlenkti išaugusius konkurentus. Išpjaunama, kai vainikas tankus, atlenkiama,- kai retas.
Vaismedžiai auginami įprastais (apvaliais) arba plokščiais vainikais. Įprastas vainikas gali būti artimas natūraliam, aukštinis retašakis, verpstinis ir kombinuotas. Kad vaismedžiai būtų daugmaž natūralios vainiko formos, jiems leidžiama augti beveik natūraliai, mažai genima. Vaismedžiai užauga aukšti, negražiais vainikais, bet anksti ima derėti. Pradėjus gausiai derėti, stipriu genejimu vainikus galima sutvarkyti, vaismedžius pažeminti.
Aukštiniam retašakiam vainikui sudaryti apatinės 2-3 šakos gali būti auginamos iš gretimų pumpurų, o likusios (iki 5-6) – praretintai. Visi skelėtinėms šakoms atrinkti metūgliai trumpinami maždaug trečdaliu. Kiti metūgliai netrumpinami (jei auga gulsčiai arba svyrančiai) arba trumpinami daugiau negu skeletinės šakos viršūnė. Stačiai augantys metūgliai arba išpjaunami (kai vainikas tankus), arba gulsčiai atlenkiami (kai vainikas retas). Pradėjus auginti paskutinę pagrindinę skeletinę šaką, vaismedžio viršūnė labai patrumpinama, o ėmus vaismedžiui gausiai derėti – visai nupjaunama. Sutrumpinus metūglius, vaismedžiai ima derėti šiek tiek vėliau, bet anksti pradedančioms derėti veislėms šis vainikas tinka.
Verpstiniam vainikui sudaryti vaismedžių metūgliai atlenkiami gulsčiai ir netrumpinami. Virš atlenktų šakų išaugę nauji metūgliai taip pat atlenkiami arba šalinami. Šalinti (nubraukti ranka) patartina tik ką išaugusius ūglius. Atlenkti ūglius galima ir vasaros viduryje (tarpusavyje perpinami atlenkti gretimi ūgliai). Šiuo būdu formuojami vaismedžiai išauga išskėstais, negražiais vainikais, bet derėti ima anksčiau. Tokie vainikai tinka tų vėliau imančių derėti veislių vaismedžiams. Verpstiniai vainikai netinka kriaušėms, nes jos ant atlenktų metūglių augina labai daug vilkūglių (vešliai augančių stačių ūglių).
Kombinuotam vainikui pagrindinės šakos auginamos aukštiniu retašakiu vainiko formavimo principu, o likusios – verpstiniu. Metūgliai atlenkiami gulsčiai arba žemyn (geriausiai vasaros viduryje). Atlenkti ūgliai, metūgliai ar šakos anksti ima derėti. Ėmus derėti pagrindinėms skeletinėms šakoms, atlenktos (jau derėjusios) šakos pamažu išpjaunamos. Kombinuoto vainiko vaismedžiai gražiai atrodo ir anksti pradeda derėti.
Kai tarpueiliai siauresni kaip 6 m, vaismedžiai auginami plokščiais vainikais. Šakoms leidžiama laisvai augti tik eilių kryptimi, o link tarpueilių jų augimas pristabdomas. Iš liemens link eilių išaugę metūgliai paliekami skeletinėms šakoms, o išaugę link tarpueilių išpjaunami arba atlenkiami žemyn, deformuojami. Atlenkti, ypač deformuoti metūgliai nustoja smarkiai augę ir anksti ima derėti. Ant jų išaugę statūs ūgliai šalinami arba taip pat atlenkiami ar deformuojami (įlaužiami jų pagrindai). Eilių link augančias šakas galima auginti laisvai arba atlenkti gulsčiai ar įstrižai. Atlenktos šakos lėčiau auga ir anksčiau dera. Anksčiau derančių veislių obelų atlenkiamos tik labai augančios šakos. Plokščiu vainiku vaismedžių apatinės šakos auginamos 45-60° kampu, o viršutinės – didesniu (iki 90°). Atlenktos šakos virvute pririšamos prie vaismedžio kamieno arba apatinių šakų.
Pusiau plokščias vainikas tinka slyvoms. Pirmus 2-3 metus vainikas tik retinamas.
Trečių metų vasaros II pusėje arba ketvirtų pavasarį labiausiai ištįsusios šakos atlenkiamos link eilių ir surišamos su gretimų vaismedžių atlenktų šakų viršūnėmis. Taip atlenkus, vaismedžiai pažemėj a, vainikai susiaurėja, ištįsusios šakos apauga vaisinėmis šakelėmis. Silpnai augančios šakos paliekamos augti laisvai. Taip formuojamos slyvos paprastai ima derėti anksčiau.
Derančių vaismedžių genėjimas
Pradėjus vaismedžiui gausiau derėti, retinamas jo vainikas. Išpjaunamos nesveikos, ištįsusios, vainiką tankinančios bei vešliai augančios stačios šakos. Kol vaismedis gerai auga (šakų galuose išauga 30 cm ir ilgesni metūgliai), netinka trumpinamasis genėjimas, išpjaunami tik vilkūgliai. Vainikas retinamas taip, kad į jo dalis bent trumpam patektų tiesioginių saulės spindulių. Šiuo laikotarpiu gali tekti nupjauti vaismedžio ne tik viršūnę, bet ir patrumpinti labai ištįsusias šakas. Tankiuose soduose paliekama apie 4, retuose – 5-6 pagrindinės skeletinės, o tarp jų – laikinos šakos.
Nupjovus vaismedžio viršūnę, vėlesniais metais neleidžiama jai susidaryti, genima. Per daug į viršų išaugusios šakos trumpinamos iki gera kryptimi augančių atsišakojimų. Žiūrima, kad vaismedis būtų ne aukštesnis kaip 3,5-4,0 metrų. Patrumpinus šakas, kaip ir nupjovus viršūnę, žemiau pjūvių auga per daug ūglių. Juos vegetacijos pradžioje reikėtų retinti kas 15-30 cm. Jeigu yra didelių žaizdų, paliekama daugiau ūglių, kad jie gydytų žaizdas. Vasarą ūglius prie žaizdų reikia 2-3 kartus trumpinti – nugnybti viršūnes. Jeigu taip išgenėti nepavyksta, ūgliai retinami ir trumpinami liepos antroje pusėje arba rugpjūtyje.
Vaismedžiui ėmus labai gausiai derėti, gali susidaryti per daug užuomazgų, dėl to vaisiai smulkėja, stelbiamas vegetatyvinis augimas, vaismedis ima prarųečiuoti. Tuomet tenka retinti vaisines šakeles. Obelų išpjaunamos senesnės kaip 4 metų, o kriaušių – 6 metų šakelės. Kartu išpjaunamos smulkios šakelės, esančios skeletinių šakų apačioje, ir nusvirę skeletinių šakų galai. Smulkios užuomazgos pašalinamos, ant bendro šakų ilgio kas 15-20 cm paliekama po 1 vaisių. Užuomazgos retinamos birželio mėnesį, iki jos užauga miškinių obuoliukų dydžio. Praretinus užuomazgas, pagerėja likusieji vaisiai, susidaro daugiau žiedpumpurių kitiems metams.
Jeigu genėjimu sužadinamas per daug vešlus vaismedžių augimas, tai kitais 1-2 metais vaismedis netręšiamas azoto trąšomis, nelaistomas ir beveik negenimas. Tada metūgliai retinami vėlesniais metais, kai ant jų dalies susidaro žiedpumpuriai. Paskui galima išpjauti labai vešlias, be žiedpumpurių šakas, o palikti su žiedpumpuriais. Kartais reikalingose vainiko vietose išauga vilkūglių. Juos gulsčiai atlenkus ir pririšus prie apatinių šakų, galima išauginti derančių šakų.
KOMENTARAI