Vėstančios rasotos naktys, vis labiau šilumos gailinti saulutė ir pamažėle raustantys medžių lapai – vadinasi sulaukėme rudens, o kartu ir gausaus derliaus. Daugelis konservuoja, marinuoja ar kitaip ruošia vitaminų žiemos laikotarpiui. Tačiau tuo darbai nesibaigia. Ką daryti, kad tų vitaminų galėtume užsitikrinti dar ne vienai žiemai? Apie darbus, kuriuos dar reikia nudirbti, kad sodas ne tik džiugintų akį, bet ir gerai atrodytų bandysime parašyti šioje pamokoje.
Sodas
Vienas svarbiausių rudens darbų sode – laiku nuskinti rudeninius ir žieminius obuolius, kriaušes ir slyvas. Manydami, kad kuo vėliau nuskinsite vėlyvųjų žieminių veislių obuolius, tuo geresnė bus jų kokybė, pamirštate patį vaismedi – jis dar turi spėti pasiruošti žiemai ir sukaupti pakankamai maisto medžiagų. Skindami vaisius, jokiu būdu nepalikite ant medžių ligotų vaisių. Patyrę sodininkai tikina: juos nuskinti būtina – neplis ligų sukėlėjai. Taip pat surinkite krituolius, o pa-čius vaismedžius, ypač gausiai derėjusius, patręškite, kad atgautų jėgas. Jeigu vaismedžius tręšite biriomis kompleksinėmis trąšomis, įdėmiai perskaitykite nurodymus ant pakuotės ir berkite reikiamą kiekį trąšų.
Rudenį labai svarbu laiku nugenėti slyvas, vyšnias, išpjaustyti ir užtepti sodo tepalu ligotas ir nusilpusias šakas, nugnybti sparčiai augančių jaunų obelų ir kriaušių ūglius. Taip pat apžiūrėkite vaismedžių žievę, surinkite ir sunaikinkite vaisgraužių vikšrus. Nukritusius vaismedžių lapus būtinai sugrėbkite, o dirvą aplink medelius prieš šalčius sukaskite. Jeigu gyvenate netoli miško arba jūsų sodyba laukuose, apriškite medelių kamienus – apsaugosite nuo alkanų gyvūnėlių. Kamienus galite aptepti ir specialiu tepalu su repelentais – jis specifinio skonio ir kvapo, todėl nemėgstamas kiškių ir stirnų. Ir dar vienas patarimas: nors daugelis sodininkų įpratę tai daryti pavasarį, medelius reikėtų balinti rudenį. Pasirodo, kalkių pienas saugo medelių kamienus nuo staigios temperatūrų kaitos, neleidžia žievei supleišėti, sunaikina daugelį ten žiemai pasislėpusių kenkėjų, taip pat ir ligų sukėlėjų. Tik prieš balindami nugramdykite atšokusią žievę.
Pasak sodininkų, purkšti sodą rudeni būtina, mat nuo purškimo priklauso medelių sveikata ir būsimas vaisių derlius. Verta žinoti, kad vaismedžiai purškiami nuėmus visą derlių ir nukritus maždaug penktadaliui lapų spalio-lapkričio mėnesiais. Taigi imkitės darbo! Specialus karbamido ir vario sulfato tirpalas sunaikina daugelį ligų sukėlėjų ir kenkėjų.
Rezultatas bus dar geresnis, jei medelius nupurkšite ir pavasarį.
Ką gi, pradėkime nuo sodinimo. Radau teiginį, kad ruduo – tinkamas metas augalams sodinti, tačiau daug kas mieliau tai daro pavasarį…
Pavasarį galima sodinti visus – tiek dekoratyvinius, tiek vaisinius, tiek ir vaistinius augalus. Bet sodininkai džiaugiasi, kad daugelio augalų sodinimui ne blogiau tinka ir ruduo. Juk pavasarį galima sodinti tik nuo pašalo išėjimo iki pumpurų sprogimo, taigi vasaržaliai augalai sodinami apie tris savaites balandžio mėnesį, visžaliai – maždaug tiek pat laiko, tik vėliau, iki gegužės vidurio. O jei staiga užėjo karščiai ar sausros, tai ir sodinimas keblesnis, ir sodinukų priežiūra sunkesnė. O rudenį visžalius galima pradėti sodinti jau rugpjūčio viduryje ir sodinti iki pat spalio, o vasaržaliams turime visą spalį, neretai ir pusę lapkričio. Ir karščiai nebegresia, ir drėgmės dažniausiai pakanka. Na, ir kiti darbai ne taip spaudžia, kaip pavasarį, kai vienu metu reikia ir dirvą sukasti, ir veją pasėti, ir sodus purkšti, ir medelius sodinti, ir gėles sėti, ir šiltnamiu pasirūpinti, ir dar dešimtį kitą darbų aprėpti – ir viską per tas pačias kelias savaites.
Kokių taisyklių reikia laikytis augalus sodinant?
Yra kelios bendros taisyklės. Štai lapuočius, iškastus iš dirvos (ne iš vazonų), sodinam, kai jie jau be lapų (rudenį, paprastai spalio mėnesį) arba dar be lapų (pavasarį, paprastai balandžio mėn.), o visžalius (kurie žiemai nemeta lapų ar spyglių) – arčiau vasaros, t. y. rudenį anksčiau (rugpjūčio pabaiga–rugsėjis), pavasarį vėliau (gegužė). Iš vazonų galima sodinti bet kada, išskyrus žiemą (žemė įšalus!) ir intensyviausio augimo laikotarpį (gegužės antra pusė–birželis), nes tada šaknų pažeidimai arba drėgmės trūkumas labai neigiamai atsiliepia. Pavasarį sodinam lepesnius augalus, rudenį – atsparesnius. Jauni augalai jautresni šalčiui, todėl rudenį pasodinti dažniau apšąla.
Obelis, kriaušes, daugumą uogakrūmių geriausia sodinti rudenį, o slyvas, vyšnias, abrikosus, persikus, vynmedžius – pavasarį.
Kaip paruošti žiemai, jei jau visko gražaus prisisodinome, kad nenunyktų?
Netręšti azoto turinčiomis trąšomis po liepos vidurio.
Rudenį laistyti tik ilgai trunkančių sausrų metu, nes medeliai drėgnoje dirvoje vėliau ruošiasi žiemai ir labiau nukenčia nuo šalčio. Visžalius augalus, jei dirva sausoka, prieš užšąlant būtina gausiai palieti, nes jų lapai ar spygliai nuolat garina vandenį. Jei ilgokai nelijo – gausiai palaistyti prieš užšąlant.
Kiek ilgai laistyti?
Tai priklauso nuo augalo. Erikiniai augalai (rododendrai, bereinučiai, bruknuolės, erikos, šilauogės) sunkiai ištveria sausras net ir rudenį. Dauguma šių augalų žiemai nemeta lapų ir vandenį garina visą laiką, kol nespaudžia šaltis, tad juos gali tekti laistyti iki pat žiemos. Panašiai reikėtų prižiūrėti ir spygliuočius. Lapus metantiems augalams daugiausia vandens reikia pavasarį ir vasarą, o rudenį jie greičiau pasiruošia žiemai, jei dirva nelabai drėgna, tad nuo vasaros pabaigos laistykime tik ilgai trunkančių sausrų metu.
O ar reikia medelius žiemai kuo nors pridengti?
Jaunus vaismedžius ir vaiskrūmius, ypač lepesnių veislių, taip pat šalčiui jautrius dekoratyvinius augalus prieš žiemą reikėtų aprišti kartonu, storu popieriumi, eglišakėmis, šiaudais, prieš tai suglaudus jų šakas, o žemesnius augalus – pridengti minėtomis medžiagomis. Jaunus vaismedžius galima aprišti eglišakėmis, nendrėmis ar popieriumi apsaugai nuo kiškių.
Jokių augalų nepatartina storai uždengti, kol temperatūra teigiama, nes jie pradės šusti ir sirgti.
Apskritai, dengiami tie augalai, kuriems mūsų klimatas pernelyg atšiaurus. Paprastai apšąla tie augalai, kurie ilgai auga ir žydi, vėlai numeta lapus. Jauni augalai jautresni už subrendusius, pavėsyje augantys – už saulėtų vietų „gyventojus“, o per daug lepinti (gausiai tręšti ir laistyti) – už prastesnėmis sąlygomis augusius.
Ar reikia kaip nors apsaugoti šaknis?
Nelabai atsparius žiemai ir neseniai pasodintus augalus rudenį reikėtų mulčiuoti: šaknų zonoje užpilti sausų durpių, smulkintos medžio žievės, komposto ar sausų švarių medžių (ne vaismedžių!) lapų. Tiktų ir šiaudai, bet juose gali įsiveisti pelinių graužikų. Prasidėjus šalčiams mulčas supilamas ir apie kamieną. Sluoksnis gali būti iki 30 cm storio. Pavasarį mulčas nuimamas ar prasklaidomas, kad nesiektų kamieno ir nebūtų storesnis negu 10 cm.
O ką daryti su žydinčiais dekoratyviniais vijokliais?
Raganės, kraunančios žiedus ant tų metų ūglių, rudenį nupjaunamos iki 20 cm ilgio, apkaupiamos, pridengiamos. Tos, kurių žydi antramečiai stiebai, tik praretinamos, paguldomos ir pridengiamos.
Laipiojančios rožės dar esant pliusinei temperatūrai nuimamos nuo atramų, paguldomos ant eglišakių pakloto, o prasidėjus šalčiams – apdengiamos.
Vėlyvą rudenį atjauninami seni vijokliniai sausmedžiai: išpjaunama dalis seniausių stiebų. Prieš šalčius galima smarkiai patrumpinti vis dar žaliuojančius nesumedėjusius jaunus ūglius, nes jie vis vien nušals.
Dar sutikau man negirdėtą teiginį, kad rudenį medžius reikia genėti. Ar ne pavasarį?
Vaismedžiai paprastai genimi ankstyvą pavasarį ir vasarą. Rudenį, nuėmus derlių, taip pat galima genėti – išpjaunamos silpnos, džiūstančios, per tankios šakos, retinami ir trumpinami ūgliai. Rudenį išpjaunami seniausi, menkai derantys serbentų stiebai, atiderėję aviečių stiebai, per tankūs ūgliai. Didesnius pjūvius naudinga užtepti sodo tepalu ar aliejiniais dažais, įmaišius į juos fungicido. Specialūs sodo tepalai ne tik saugo nuo ligų, bet ir padeda gydyti vėžines vaismedžių žaizdas. Nereikalingus ūglius ir atžalas reikėtų šalinti tada, kai jie ima augti – pavasarį ir vasarą, bet jei jau liko iki rudens, geriau išpjauti juos rudenį negu palikti iki pavasario.
Nors daugelis sodininkų įpratę tai daryti pavasarį, medelius reikėtų balinti rudenį?
Baltinimas pavasarį nelabai naudingas. Jei jau baltiname, reikėtų tai daryti vėlyvą rudenį ar žiemos pradžioje. Pirmiausia metaliniu šepečiu nugramdomos žievės atplaišos, kerpės, samanos, o su jomis ir žiemoti susiruošę kenkėjai bei ligų sukėlėjai. Šias nuogramdas geriausia sudeginti. Baltinimo mišinyje yra fungicidų, todėl jis apsaugo nuo grybinių ligų. Svarbu ir tai, kad nubaltinti vaismedžių kamienai mažiau įkaista saulėje, todėl nesupleišėja nuo dienos ir nakties temperatūros svyravimų. Juk žievėje atsiradę įplyšimai ir žaizdos tampa „vartais” įvairių ligų sukėlėjams, taigi saugodami nuo plyšimų medį saugome nuo įvairių ligų. Senesni, stora žieve medžiai lengviau ištveria pavasario paros temperatūros kaitą negu jauni, bet baltinimas naudingas ir jiems.
Ar verta prieš žiemą augalus nupurkšti nuo kenkėjų?
Augalų ligos ir kenkėjai aktyviausi pavasarį ir vasarą, tada labiausiai ir tenka su jais kovoti. Nuėmus derlių vaismedžius, vaiskrūmius ir žemę po jais naudinga nupurkšti 7 % karbamido tirpalu ar kitais fungicidais bei insekticidais, tai padės apsisaugoti nuo ligų ir kenkėjų ateinančiais metais. Jei dar ir sukasime dirvą, kitąmet sodas bus kur kas sveikesnis!
Ką daryti, kad pavasarį būtų graži veja?
Jau ne naujiena, kad iki Kalėdų nesulaukiame nei šalčio, nei sniego, tad neretais metais pievelės smagiai žaliuoja ir auga iki kalendorinio viduržiemio. Taigi vejos šienavimas – ne tik vasaros, bet ir vėlyvo rudens rūpestis. Palikta žiemoti aukšta žolė sukrinta, joje veisiasi grybinės ligos, ir pavasarį vaizdas visai nebedžiugina… Kad veja būtų vešlesnė, rudenį galima ją ir patręšti, tik reikėtų rinktis specialias kompleksines trąšas be chloro, bet su sieros junginiais. Piktžolėtos ar supuolusioje, suslėgtoje dirvoje augančios vejos priežiūra pavasarį bus lengvesnė, jei jau rudenį naikinsime piktžoles, o dirvą aeruosime.
Mes visaip rūpinamės, ruošiame sodus žiemai. Ar kaimo žmonės anksčiau irgi taip viskuo rūpinosi?
Kaimo žmonės anksčiau gyveno gamtos ritmu, metų laikų ciklai diktuodavo ir darbus, ir šventes. Suprantama, kad ir pasiruošimas žiemai buvo svarbus, tad nieko naujo mes neišradome. Skirtumas tik toks, kad dabar atsirado kur kas didesnė augalų ir – deja – kenkėjų bei ligų įvairovė, ir daugelis šių naujųjų mūsų kaimynų yra kilę iš kitokio, dažniausiai šiltesnio, klimato sričių. Tad ir augalų ruošimas žiemai, jų priežiūra ir kova su įvairiomis juos puolančiomis negandomis dabar kitokia.
Daržas
Iki rugsėjo vidurio išskirstykite kerais ir persodinkite peržydėjusius daugiamečius augalus – jie dar prigis ir spės tinkamai pasiruošti žiemai. Visus daugiamečius augalus patartina persodinti kas 3-4 metus, antraip jie pradeda skursti. Beje, rudenį dalinamos gėlės, kurios žydi pavasarį ir vasaros pradžioje. O štai pavasarį reikėtų persodinti vasarą ir rudenį žydėjusias gėles, taip pat visas dekoratyvines žoles, pavyzdžiui, ašuotes, lendrūnus.
Ruošdamos dirvą daugiametėms gėlėms, nepamirškite jos patręšti organinėmis ir mineralinėmis trąšomis. Šluotelinius flioksus, astil-bes, monardas, bijūnus į paruoštą ir gerai išvalytą nuo piktžolių dirvą galima persodinti rugsėjo antroje pusėje. Iki rugsėjo vidurio galite sodinti našlaičių, saulučių ir kitų dvimečių gėlių daigus. Paspaudus šalnoms, juos pridenkite sausais lapais, eglišakėmis. Vienadienes gėles reikėtų mulčiuoti nestoru durpių sluoksniu. Hortenzijas ir fuksijas rudens pabaigoje nugenėkite ir įneškite į patalpą. Šios gėlės geriausiai peržiemoja4-12 laipsnių temperatūroje šviesioje patalpoje. Gėles, kurias žiemoti paliksite vazonuose, būtinai įsodinkite į daržo žemę.
Svogūninės gėlės
Kad šios ryškiaspalviais žiedais žydinčios ir neretai labai kvapios pavasarinės gėlės pražystų tik nutirpus sniegui, jau iš rudens turite susodinti sveikus svogūnėlius į dirvą. Krokus sodinkite iki rugsėjo pabaigos į lengvą, gerai perpuvusią, jokiu būdu ne rūgščią dirvą,įspausdama rankomis ar specialiu įrankiu ne mažiau nei 5 cm. Spalį nepamirškite pasisodinti ir tulpių. Smulkesnius svogūnėlius kiškite į 6 cm, stambesnius – į 15 cm gylį. Rugsėjo pabaigoje sodinkite narcizus. Jiems tinkamiausias gylis – maždaug 5 cm. O štai prieš sodinant kvapiuosius hiacintus, žemę reikėtų gausiai patręšti ir perkasti maždaug 40 cm. Kai žemė nestipriai įšals, svogūnines gėles mulčiuokite, o ankstyvą pavasarį nepamirškite šiaudų Ir lapų nugrėbti dar prieš pasirodant pirmiesiems gležniems daigeliams, kad grėbdamos jų nepa-žeistumėte.
Rožių priežiūra
Nors rožės grožį išsaugo ir po pirmųjų šalnų, dar prieš joms prasidedant, rožes būtina nugenėti, pašalinti visus ligotus lapus, žemę aplink kerą dezinfekuoti specialiu vario preparatu, antraip pašalusios augalo dalys ims pūti, įsimes grybellnės ligos. Prieš žiemą rožių krūmus patariama apkaupti, užberti apystorį sluoksnį durpių, o paspaudus šaltukui iki minus 5 laipsnių, apdengti eglišakėmis. Parko rožių galite ir nedengti, tačiau arbatinėms, floribundinėms, miniatiūrinėms rožėms kenkia ir menkas šaltukas.
Tvarkome šiltnamį
Prieš žiemą būtina iškasti visus augalus, išnaikinti piktžoles, išrauti šaknis, žemę šiltnamyje sukasti ir dezinfekuoti specialiu cheminiu tirpalu. Jeigu propaguojate ekologinę daržininkystę, žemę galite nuplikyti verdančiu vandeniu ar pakeisti švaria komposto žeme maždaug 10 cm viršutinį dirvos sluoksnį. Jeigu pastebėjote, kad šiltnamyje augo nemažai ligotų augalų, vien išvalyti žemę nepakaks – reikės antiseptikais dezinfekuoti ir šiltnamio langus (jei jis stiklinis), o plėvelę pakeisti arba labai gerai nuplauti ir išdžiovinti.
Dezinfekuoti vertėtų ir įrankius, kuriais dirbate šiltnamyje. Taip pat nuvalykite šiltnamio rėmus, duris ir ypač kruopščiai dezinfekuokite plyšelius, nes juose mėgsta įsikurti vabzdžiai. Tiesa, seni sodininkai tikina, kad šiltnamį, kuriame augalai augo sveiki, galima paprasčiausi nuplauti muilo tirpalu ir nebūtina purkšti jokiomis priemonėmis.
Iki rugsėjo vidurio lengvose trąšiose žemėse galite pasisėti ridikėlių, špinatų – dar spės užaugti. Orams atvėsus pridenkite agroplėvele.
Mėnesio pradžioje dar pasisėkite krapų – 20 g žalių lapelių yra tiek vitamino C, kiek reikia suaugusiam žmogui. Krapai nebijo vėstančių orų, gerai auga. Kad sudygtų greičiau, tris paras pamirkykite vandenyje (nepamirškite kelis karus per dieną keisti vandenį).
Pradžioje mėnesio nulaužykite briuselinių kopūstų viršūnes, kad sparčiau augtų ir bręstų gūželės, nuskabykite apatinius lapus. Patręškite rudens derliui auginamus žiedinius kopūstus. Gūžines salotas, kurios dar nesuformavo gūželių, uždenkite agroplėvele.
Nuimkite šalnoms jautrias daržoves. Cukinijos, patisonai, aguročiai ir kt. moliūginės daržovės prinoksta laikomos šiltoje patalpoje. Vaisius sandėliuokite taip, kad nesiliestų bei negautų saulės spindulių, vaiskočiais aukštyn.
Atšalus orams blogėja pomidorų skonis, dėl temperatūros ir drėgmės svyravimo vaisiai pradeda trūkinėti, pūti. Ilgiau nesupūs, jei sutrūkinėjusias vietas pabarstykite stambia druska. Prieš šalnas nuskinkite visus pomidorus. Nokinami pomidorai mažiau pus, jei nuskynę juos 30 min. pamirkysite 1 proc. kalio permanganato tirpale. Išėmę iš tirpalo nuplaukite švariu vandeniu ir nušluostykite.
Jei porus dar patręšite, jie gerokai paaugs. Kaskite krienų šaknis. Mėnesio viduryje pasodinkite česnakų skilteles.
Mokslininkai teigia, kad pats tinkamiausias laikas kasti bulves – nuo rugsėjo 15 d. iki spalio 15 d. Nukastas bulves apdžiovinkite saulėje ar vėdinamoje patalpoje – nepuls šlapiasis puvinys, užgys grybelinių ligų padarytos žaizdos.
Kai pradeda gelsti rabarbarų lapai, laikas juos persodinti ir dauginti. Geriausiai tinka 2-4 metų rabarbarų šaknys, supjaustytos 3-4 cm gabalais. Kiekviena dalis turi turėti po 1-2 pumpurus. Iškastų šaknų ilgai negalima laikyti ore, sodinkite taip, kad šaknų pumpurai būtų 1-2 cm žemiau dirvos paviršiaus.
Kad žiemą turėtumėte šviežių petražolių, rugsėjo mėnesį sodinkite jas į vazonus. Tinka daržo ar smėlinga komposto žemė. Iki šalčių laikykite lauke arba inspektuose.
Kasant arba ariant dirvą įterpkite organines – mėšlą, pūdinių kompostai ir durpių kompostai – trąšas.
Nuėmę derlių, likusią laisvą daržo plotą užsėkite rugiais. Pavasarį apkasti jie ne tik praturtins dirvą maisto medžiagomis, bet ir apvalys ją nuo ligų.
Iš inspektų ir polietileninių šiltnamių pašalinkite visas daržovių liekanas ir dezinfekuokite cheminiais preparatais. Tai atlikite šiltą dieną, nes esant žemesnei nei 12 laipsn. C temperatūrai, kai kurie preparatai tampa neefetyvūs.
Gėlyne
Kero dalimis dar galite dalinti daugiamečių gėlių krūmelius ir juos persodinti. Ruošdami dirvą daugiametėms gėlėms, 1 kv. m dirvos patręškite organinėmis ir mineralinėmis trąšomis – 200-300 g superfosfato bei 20-30 g kalio druskos.
Šį mėnesį sodinkite tulpes (paskutinę rugsėjo dekadą), narcizus, hiacintus ir krokus (mėnesio pradžioje). Prieš sodinimą apžiūrėkite svogūnėlius, jei yra šakninių erkučių, 20 minučių pamirkykite 0.2-0.5 proc. chlorofose arba 5 min. karštame (50 laipsn. C) vandenyje.
Persodinkite visų rūšių lelijas, išskyrus baltąją, pastaroji sodinama rugpjūtį). Lelijos mėgsta pavėsį. Kad iki šalčių augalai spėtų įsišaknyti, sodinkite ne vėliau kaip rugsėjo 10-ąją.
Dauguma raganių dar žydi, jas gausiai laistykite, aplink kerus purenkite žemę, rinkite sėklas. Mėnesio pradžioje į nuolatinę vietą sodinkite raganių sodinukus – iki žiemos jie spės įsišaknyti.
Šluotelinį flioksą, astilbes, monardas galima persodinti rugsėjo antroje pusėje. Persodinkite raktažoles, laumenes, smaliukes. Dirva turi būti išvalyta nuo piktžolių.
Mėnesio pabaigoje, saulėtą dieną, iškaskite kardelius, po pirmųjų šalnų – jurginus, gumbines begonijas. Jurginų, begonijų gumbai gerai laikosi sausose durpėse, vėsiame rūsyje.
Rugsėjo pradžioje kalio trąšomis (kalio magnezija, kalio sulfatu) tręškite floribundines, krūmines rožes. Genėti nereikia.
Vasarojusias lauke kambarines gėles pratinkite prie patalpos sąlygų. Kad užmegztų žiedinius pumpurus kalėdinius kaktusus dabar maždaug šešias savaites laikykite sausai, pusiau šešėlyje.
Pasidairykite po savo sodą ir pagalvokite, ką galėtumėte pasisodinti, kad jį paįvairintumėte, pagražintumėte. Be tradicinių tujų, ligustrų, kaulenių ir kitų dekoratyvinių krūmų ir medžių, pagalvokite apie jazminus, kukmedžius, baltąsias sedulas, Tunbergo raugeriškį ir kt. Jų žiedai ir lapų spalvos puoš sodą.
Sode dirbkite saugiai
Darbo dienas praleidus biure, savaitgalį smagu paplušėti sode. Tačiau sukaitusį, nuo fizinio darbo pailsusį kūną neretai ima kamuoti raumenų, nugaros ar sąnarių skausmai.
Venkite ilgo ir monotoniškos darbo – pakeitę darbo pobūdį, ilgiau išliksite darbingesni. Stenkitės nesusilenkti – tai pagrindinė visų nugaros traumų priežastis. Geriau atsiklaupkite, o keldami sunkų daiktą atsistokite plačiau, sulenkite kelius arba pasinaudokite rankų atrama.
Norint išvengti traumų, itin svarbu užtikrinti taisyklingą stovėseną darbo metu, todėl jei sodo dirvos perkasimui reikia į rankas pasiimti kastuvą ar šakes, atkreipkite dėmesį į jų rankenas ir kotus. Įrankio kotas turėtų būti lengvas su 26 laipsnių, o rankenos – su 17 laipsnių linkimo kampu. Tuo tarpu medžių genėjimui reikalingus įrankius rinkitės patogius rankai, lengvai spaudomus sekatorius ar ūglių žirkles. Giliau krūmų ar medžių lapijoje esantiems ūgliams šalinti rekomenduojama rinktis kuo ilgesnes žirkles, kurių ašmenys siektų iki 2,5 m. Taip išvengsite papildomo tiesimosi ar lenkimosi.
KOMENTARAI