Mūsų lietuviškoji abėcėlė yra nepaprastai įdomi ir turtinga istorija, prasidedant nuo A raidės ir baigiant Ž.
Lietuvių kalbos abėcėlė, arba raidynas, turi 32 raides: 12 balsiams žymėti ir 20 priebalsiams; dar yra 3 dviraidžiai (dz, dž, ch). Lietuvių abėcėlė turi turtingą šimtmečių istoriją. Lietuvių kalbos abėcėlėje yra vienintelė raidė, neturinti atitikmenų jokioje kitoje kalboje, tai raidė Ė. Iš kur ji atsirado? Pirmąją lietuvišką abėcėlę prieš 500 metų sudarė Martynas Mažvydas. Joje – tik 23 raidės, nes tada nei nosinių, nei ilgųjų, nei raidžių su „paukščiukais“ dar nebuvo. Ir iš jų visų pati pirmoji atsirado raidė Ė. Ją beveik prieš 400 metų pradėjo naudoti Danielius Kleinas, rašydamas pirmąją lietuvių kalbos gramatiką.
Pirmą kartą lietuvių kalbos abėcėlė buvo pateikta pirmojoje iki šiol žinomoje lietuviškoje knygoje Martyno Mažvydo „Katekizme“ 1547 m. Joje pateiktos 23 didžiosios lotyniškos raidės ir 25 mažosios. Iš lotyniškų didžiųjų raidžių nepaminėtos j, u ir w. Esama ir to meto keistenybių: tarp didžiųjų raidžių paminėta tik v, tarp mažųjų atsiranda u, v, o knygos tekste vartojamos jau visos trys u, v, w. Ten dar nebuvo šiandien įprastų ą, ę, ė, č, į, ų, ū, š, ž, kurios iš tiesų yra tos pačios lotyniškos raidės, tik „pagerintos“ diakritikais.
Dėl tuometės Vakarų kultūrinės įtakos ir spausdinto rašto atsiradimo aplinkybių iš pradžių lietuviškuose raštuose išpopuliarėjo gotikinis šriftas, o nuo 18-ojo amžiaus pabaigos masiškai pereinama prie renesansiškosios antikvos. Nors kai kur (pvz., Mažojoje Lietuvoje) gotikinis šriftas buvo populiarus iki pat 20-ojo amžiaus pradžios.
Raidžių stoka specifiniams lietuviškiems garsams užrašyti buvo matoma iš karto, todėl 16–19 amžiais įvairūs autoriai ir leidėjai eksperimentavo tobulindami lietuvišką raidyną – ir patys kūrė, ir kaimyninių tautų patirtį pritaikė. Pavyzdžiui, ė pirmą kartą pasirodo Danieliaus Kleino „Grammatica Litvanica“. Š, ž, č iš pradžių rašytos vokiška arba lenkiška maniera sz, sch, rz, cz, o 19-ojo amžiaus pabaigoje perimamos iš čekų raidyno. Nosinės raidės ą, ę perimtos iš lenkų, o į ir ų pasidarytos pagal tą patį pavyzdį. Tuo pačiu laiku ir raidę ū lietuvių raidynui pasiūlo Jonas Jablonskis.
Beveik šiuolaikinį pavidalą lietuvių raidynas įgauna 19–20-ojo amžių sandūroje. Šiuolaikinio raidyno pirmeiviu galime laikyti Vincą Kudirką su jo „Statrašos ramščiais“, 1890. Nuo dabartinio raidyno skiriasi tik dviem raidėmis: dar nėra ū ir jau nebėra ł. Tiesa, f, h persikraustė į pagrindinį raidyną, q, w, x ir toliau lieka tik svetimvardžiams užrašyti, o ch apskritai pakibo tarp dangaus ir žemės: lyg ir pasidarė tinkamas adaptuotiems svetimžodžiams užrašyti, bet į pagrindinę abėcėlę taip ir neįsileistas.
Pokariu Amerikoje lietuviškuose laikraščiuose raidė Ė buvo spausdinama su brūkšneliu. Taip nutiko, nes Ė dar nebuvo pripažinta tikra abėcėlės raide. Spaustuvėse tai buvo retas simbolis, kuriam nulieti reikėjo atskiros formos.
Tačiau spaustuvėje dirbęs lietuvis vis įtikinėjo gamintojus, kad Ė – tikra raidė, ir pagaliau išprašė pagaminti Ė liejinį.
Pamažu Ė įsivirtino lietuvių kalbos abėcėlėje ir dabar yra pati unikaliausia raidė – tokios nėra jokioje kitoje kalboje.
Lietuviškos abėcėlės pagrindą sudaro lotynų kalbos abėcėlė, papildyta nosinėmis balsėmis (ą, ę, į, ų) ir raidėmis su diakritiniais ženklais (č, š, ž, ė, ū).
Kiekviena raidė, taip pat ir dviraidžiai, turi savo pavadinimą. Balsius žyminčios raidės vadinamos balsėmis, priebalsius – priebalsėmis.
Lietuvių kalbos abėcėlė ir raidžių pavadinimai
Lietuvių kalbos abėcėlė
Raidės
A a – a
Ą ą – a nosinė
B b – bė
C c – cė
Č č – čė
D d – dė
E e – e
Ę e – e nosinė
Ė ė – ė
F f – ef
G g – gė
H h – ha (dar žr. įrašą ha, haš)
I i – i
Į į – i nosinė
Y y – i ilgoji
J j – jot(as)
K k – ka
L l – el
M m – em
N n – en
O o – o
P p – pė
R r – er
S s – es
Š š – eš
T t – tė
U u – u
Ų ų – u nosinė
Ū ū – u ilgoji
V v – vė
Z z – zė
Ž ž – žė
Dviraidžiai
Dz dz – dzė
Dž dž – džė
Ch ch – cha
Taip pat skaitykite: Graikų abėcėlė
Mūsų lietuviškoji abėcėlė yra unikali, turtinga ir kupina istorijos. Kiekviena raidė turi savo kilmę ir yra svarbi mūsų kalbos taisyklių ir garso tarimo kontekste.
KOMENTARAI