Kaip atskirti nevalgomus grybus

Artėja rudo, o tai kaip sakoma gėrybių metas, kai netik visi daržai ir laukai nuimami nuo derlių, bet ir grybautojai pasipila į miškus. Tikrai ne visi mes mokame atskirti gerus ir blogus grybus, tačiau daugumai patinka pasinerti į miško ir gamtos apsuptį ir ieškoti starakočių baravykų ar gražių voveraičių. O kaip juos skaniai paskui galima valgyti prie šeimos ar draugų stalo, net pasakoti nereikia. Tačiau kad viskas būtų taip paprasta, neretai baravykų rasti pavyksta tikrai ne visiems, miške gausu ir kitų grybų, taigi kaip atskirti ir kaip nerinkti nevalgomų ir nuodingų grybų paaiškinsime šiame straipsnyje.

Kas nutinka suvalgius ne tą grybą. Simptomai gali būti labai įvairūs, priklauso nuo grybų rūšies ir toksiškumo. Kadangi daugelio grybų toksinų cheminė struktūra iki šiol nėra iki galo ištirta, apsinuodijimai grybais dažniausiai skirstomi pagal jų sukeliamą pažeidimą. Skiriamos keturios toksinų kategorijos: ląstelę pažeidžiantys nuodai (sukeliantys ląstelių irimą ir organų nepakankamumą), neurotoksinai (sukelia nervų sistemos pažeidimą – komą, traukulius, haliucinacijas, sujaudinimą, depresiją), virškinamąjį traktą dirginantys toksinai (sukelia pykinimą, vėmimą, pilvo skausmus, viduriavimą) ir disulfiramo tipo toksinai (šių medžiagų turintys grybai dažniausiai nėra toksiški ir nesukelia jokių simptomų, jei per 72 vūmūalandas kartu nevartojama alkoholio. Pavartojus alkoholio, išsivysto ūminis toksinis sindromas). Kada derėtų sunerimti? Jei po kelių valandų ar net sekančią dieną po to, kai buvo valgyta grybų atsirado pykinimas, vėmimas, viduriavimas ir pilvo skausmai. Tai pirmieji ir dažniausi apsinuodijimo nuodingais grybais požymiai. Nors tokie pat negalavimai gali atsirasti tiesiog persivalgius ar prisivalgius ne nuodingų, bet nevalgomų grybų, liaudyje vadinamų šungrybiais. Kiekvienas apsinuodijimas grybais turi būti vertinamas kaip potencialiai pavojingas gyvybei, dėl jo būtina pasitarti su medikais.

Tačiau kad to išvengti reikia mokėti atskirti negerus grybus:

– Nuodingasis nuosėdis (Cortinarius orellanus)  išsiskiria paprastai oranžiškai ruda, plaušuota kepurėle, kurios lakšteliai taip pat oranžiško atspalvio, itin reti ir trapūs.

Kaip atpažinti (pagrindiniai grybo požymiai): kepurėlė iškili su kauburėliu, plaušuota, kepurėlės lakšteliai priaugę prie koto, dažniausia spalva oranžinė (spalva nevienoda, iš pradžių kepurėlė iškili, vėliau išplatėjusi, su plačiu gūbreliu; spalva oranžiškai ruda, rausvai ruda, senenesni gali turėti pilką atspalvį), kotas pilnaviduris, plonas (smailėjantis į apačią, plaušuotas),

– Rausvasis nuosėdis (Cortinarius rubellus) išsiskiria kepurėle su aštriu gūbreliu, bei oranžiška spalva, visas grybas yra oranžinio atspalvio ir auga išskirtinai tik spygliuočių miškuose.

– Patujaro plaušabudė (Inocybe erubescens) išsiskiria tuo, kad tai pavasariniai balsvi ar kreminiai grybai su rausvomis dėmėmis bei išskirtinis bruožas perlaužus paraudonuoja.

– Margoji musmirė (Amanita pantherina) gan pavojingas grybas, nors nesunkiai atpažįstamas, turi baltais žvyneliais apšepusią kepurėlę, kotas su žiedu bei gumbiškai sustorėjusia išnara.

– Žalsvoji musmirė (Amanita phalloides) išsiskiria žalsvos spalvos kepurėle, kotu su žiedu, bei išnara nesuaugusia su kotu.

– Smailiakepurė musmirė (Amanita virosa) išsiskiria kūgiška, dažniausiai su smailu kubreliu, balta kepurėle, turinti gan ilgą kotą, ant koto žiedą bei su nepriaugusia išnara.

– Samaninis piengrybis (Lactarius helvus) Miškuose dažnai atrandamas, trapus, palyginus, su didele kepurėle, gelsvo atspalvio, specinio kvapo, kvepiantis šviežiu šienu, grybas.

Kepurėlė: 5-15 cm. skersmens, jauno grybo iškili, senesnio įdubusi per vidurį, kartais seni grybai gali būti ir su banguotais kraštais, rausvai ochrinė, pilkai rožiškai gelsva.

Lakšteliai: jaunų grybų truputį švieseni už kepurėlę, o senesnių pasidaro kepurėlės spalvos.

Kotas: 4-8 cm. ilgio, 1-2 cm. storio, kepurėlės spalvos, viršuje truputį šviesesnis.

Trama (mėsa): gelsva. Pieniškos sultys vandeningos, nuo oro nesikeičia. Kvapas specifinis, išdžiūvęs kvepia stipriau, kvepia panašiai kaip džiovinti barkūnai (pan. kaip šviežas šienas).

Sporos: ochrinio atspalvio.

Augimas: Auga rugpjūčio – spalio mėn. pušynuose, ypač drėgnose vietose, kai kur masiškai, dažniausiai pavieniui.

Kaip atpažinti (pagrindiniai grybo požymiai): kepurėlė iškili, kepurėlės lakšteliai nusileidžiantys kotu, dažniausia spalva gelsva (senesni su įdubusiu viduriuku, gali būti ir su banguotais kraštais, rausvai ochrinė, pilkai rožiškai gelsva, švelniai violetinio atspalvio), kotas pilnaviduris, plonas (kepurėlės spalvos, viršuje šviesesnis).

– Raudonoji musmirė (Amanita muscaria) Dažnai vadinama, tiesiog miško gražuole ar puošmena. Nuodinga, tačiau dažnai renkama, taip vadinamiems liaudiškiems vaistams nuo sanarių skausmo…

Kepurėlė: 5-15 cm. skersmens, jauna pusrutuliška, senesnė paplokščia, iškili, lipni, ryškiai raudona, oranžinė, kartais išblunka iki gelsvai raudonos spalvos, su baltais lopeliais – apvalkalo liekanomis – paviršiuje. Jaunos musmerės, vos išdygusios iš žemės, apsigaubusios baltu apvalkalu, kuris gaubia kepurėlę ir kotą. Grybui augant, apvalkalas plyšta per pusę, dalis jo lieka ant kepurėlės paviršiaus lopelių ir karpų pavidalu, kita dalis gaubia sustorėjusį kotą pagrinde. Kepurėlės apačią dengia baltos plėvelės pavidalo šydas, kuris, grybui augant, nuo kepurėlės kraštų atitrūksta ir lieka ant koto karoti žiedo pavidalu.

Lakšteliai: balti.

Kotas: 7-15 cm. ilgio, 1-3 cm. storio, baltas, viršutinėje dalyje su baltu plėvelės pavidalo žiedu, sustorėjusiu pagrindu, giliai panirusiu į dirvožemį ir apgaubta išnara.

Trama (mėsa): balta, po odele oranžinė arba gelsva, be ypatingo kvapo, salstelėjančio skonio, tačiau ragauti tikrrai nevertėtų.

Sporos: baltos.

Augimas: Auga liepos – spalio mėn. įvairiuose miškų tipuose, dažnai randama.

Kaip atpažinti (pagrindiniai grybo požymiai): kepurėlė pusrutuliška, šerpetota, kepurėlės lakšteliai nepriaugę prie koto, dažniausia spalva raudona (senesni išblunka iki gelsvai raudonos), kotas pilnaviduris, plonas (visada baigiasi sustorėjimu), kotas turi žiedą, su išnara.

– Pelkinis piengrybis (Lactarius lacunarum) Dažnai atrandamas, išskirtinai auga tik lapuočių miškuose, išskiriantis baltas sultis, perlaužtas geltonuoja, išsiskirianti rausvai oranžiška spalva.

Kepurėlė: 3–6 cm skersmens, jauna išgaubta, vėliau iškiliai paplokščia, paplokščia su gūbreliu arba be jo, nežymiai įdubusi, oranžiškai rudas, geltonai oranžinis, plytos raudonumo. Senesnių kepurėlės kraštai šviesesni, banguoti, patys krašteliai dantyti.

balsvi, kepurėlės spalvos arba šiek tiek šviesesni, priaugę prie koto.

Kotas: 2–6 cm ilgio ir 0,4–0,8 cm storio, kepurėlės spalvos ar šiek tiek tamsesnis, cilindriškas, iš pradžių pilnaviduris, vėliau – tuščiaviduris.

Trama (mėsa): plona, aitroko skonio, su baltomis sultimis, kurios reaguodamos su oru pageltonuoja.

Sporos: balsvos.

Augimas: Auga rugpjūčio – spalio mėnesiais, mišriuose arba lapuočių miškuose, mėgsta drėgnesnes, žolėtas vietoves bei beržų, alksnio, drebulės bei tuopos kaimynystę. Dažnas Lietuvos miškuose.

Kaip atpažinti (pagrindiniai grybo požymiai): kepurėlė įdubusiu viduriu, dažniausia spalva oranžinė (spalva nevienoda, kepurėlė jaunų išgaubta, vėliau plokštėja, nežymiai įdubusi su gūbreliu ar be, spalva gali būti oranžiškai ruda, geltonai oranžinė ar plytos raudonumo), kotas pilnaviduris, plonas (senesnių kotas tuščiaviduris, kepurėlės spalvos ar net šiek tiek tamsesnis), trumpas, perlaužtas keičia spalvą.išskiria sultis.

– Piktoji ūmėdė (Russula emetica) Ūmėdžių Lietuvoje auga apie 80 rūšių. Piktoji ūmėdė, viena iš nedaugelio ūmėdžių kuri yra NEvalgoma, dėl savo deginančio skonio. Išsiskiria ryškia raudona kepurėle, nors senesnių gali būti ir išblukusi.

Kepurėlė: 4-10 cm. skersmens, rausvai rožinė, šviesiai arba tamsiai raudona, paprastai senesnių grybų yra šviesenių atspalvių. Iš pradžių iškili, vėliau paplokščia, galiausiai įdubusi ir gūbriuota, senų grybų kraštai vagoti. Luobelė nusilupa beveik visa, ji būna lygi blizganti, drėgnu oru truputį lipni.

Lakšteliai: beveik prie koto nepriaugę, balti, senesnių grybų šviesiai gelsvi ar kreminiai, platūs, retoki, dažnai šakoti, trapūs.

Kotas: 4-8 cm. ilgio, 1-2 cm. storio, baltas, senesnių grybų gelsta, ypač prie pagrindo, kietas cilindriškas, ties pagrindu kartais storėjantis arba plonėjantis, bet dažniausiai tiesus. Paviršius kartais smulkiai raukšlėtas.

Trama (mėsa): balta, trapi, po luobele rožinio atspalvio, sultinga, švelnaus vaisių kvapo, tačiau deginančio pipirų skonio.

Sporos: baltos.

Augimas: Auga liepos – lapkričio mėnesiais, spygliuočių miškuose, kuriuose gausu durpynų.

Kaip atpažinti (pagrindiniai grybo požymiai): kepurėlė įdubusiu viduriu, kepurėlės lakšteliai priaugę prie koto, dažniausia spalva rausva (jaunų kepurėlė iškili, vėliau paplokščia, galiausiai tampa įdubusi; rausvai rožinė, šviesiai arba tamsiai raudona), kepurėlė lupasi, kotas pilnaviduris, storas (jaunų kotas baltas, snesnių gelsta, dažniausiai tiesus), trumpas.

– Aitrusis baravykas (Tylopilus felleus) Dažnai atrandamas, kartus grybas, labai panašus į lepšę, tačiau skiriasi kepurėlės apačia, ji paprastai yra rausvo atspalvio (lepšės jaunų balta o vėliau pilkėja arba įgauna rudą atspalvį), taip pat koto spalva, jis yra gelsvo atspalvio arba kepurėlės spalvos (lepšės baltas plaušuotas).

Aitrusis baravykas nėra nuodingas, bet kenksmingas savo kartumu, nes jo maži kiekiai gerus grybus taip apkartina, kad jie pasidaro netinkami valgyti…

Kepurėlė: 5-12 cm. skersmens, jaunų grybų iškili, senesnių paplokščia, ruda su pilku ar geltonu atspalviu.

Vamzdeliai: Apatinė pusė kepurėlės jaunų grybų balta, senesnių rožinio atspalvio.

Kotas: 6-10 cm. ilgio, 1,5 – 4 cm. storio, truputį šviesesnio atspalvio už kepurėlę, išraizgytas tamsesniu tinklišku raštu.

Trama (mėsa): kepurėlės ir koto balta ir labai karti.

Sporos: rožinės.

Augimas: Auga liepos – spalio mėn. kartais ir vėliau spygliuočių miškuose, dažniausiai prie medžių kamienų, vietomis gausiai randamas.

Kaip atpažinti (pagrindiniai grybo požymiai): kepurėlė iškili, kepurėlės apačia vamzdeliai, dažniausia spalva ruda (senesni paplokšti, ruda su pilku ar geltonu atspalviu), kotas pilnaviduris, plonas (truputį šviesesnio atspalvio už kepurėlę, išraizgytas tamsesniu tinklišku raštu).