Pagrindinis » namai » Sodas » Kaip auginti bijūnus (pinavijus)

Kaip auginti bijūnus (pinavijus)

Kaip auginti bijūnus (pinavijus)

Bijūnai, vėdryninių šeimos daugiamečiai augalai; priskaičiuojama daugiau kaip 30 rūšių. Yra medžių ir žolių pavidalo bijūnų. Daugybė kultūrinių žolinių bijūnų veislių yra kilę iš baltažiedžio bijūno. Pagal žiedo struktūrą jų yra 5 grupės. Lauke galima auginti visų grupių bijūnus.

Nepilnaviduriai bijūnai turi 5 ir daugiau vainiklapių, išaugusių 1 eile, daugybę kuokelių ir piestelių. Plačiai žinoma veislė ’Bride’; jų vainiklapiai balti su truputėlį rausvu atspalviu, prie pagrindo gelsvoki; kvapūs.

Japoniniai bijūnai. Vainikėlis iš 5 ir daugiau didelių, plačių vainiklapių 1—2 eilėmis, centras pripildytas daugybės kuokelių; žiedų spalva ryški, kontrastinga. Žinoma veislė: ’Mikado’ — blankiai karmininis, centre daug tamsiai rožinių staminodžių (kuokeliai, virtę vainiklapių pavidalo dariniais).

Plakimai bijūnai. Vainikėlis vienaeilis iš 5 ir daugiau vainiklapių, centras pripildytas daugybės trumpų plačių vainiklapių spalvos staminodžių sumišai su kuokeliais. Veislės: ’Alaska’ — lašišiškai raudonas, kvapus, ankstyvas; ’Golden Dawn’ — iškilus geltonas centras, apsuptas porceliano baltumo vainiklapių, kvapus.

Pusiau pilnaviduriai bijūnai. Vainiklapiai išaugę 2—3 eilėmis. Įvairaus dydžio stamin-odžiai sumišę su normaliais kuokeliais, kurie išsidėstę ratu tarp vainiklapių arba susitelkę centre.

Pilnaviduriai bijūnai. Žiedai turi 5 arba daugiau plačių apatinių vainiklapių ir centrą iš pakitusių kuokelių bei piestelių. Pagal formą ir pilnumą šios grupės veislės skirstomos į 3 pogrupius — rožinius, vainikinius ir pus-rut ulinius.

Rožinių bijūnų žiedai susideda iš daugybės plačių, stambių vainiklapių ir yra panašūs į dideles rožes. Žinomos veislės: ’Alice Harding’ — baltas su rausvoko atspalvio pakraštiniais vainiklapiais; ’Karl Rosenfield’ — tamsiai raudonas, viduriniai vainiklapiai už-linkę, dantyti; ’Le Cigne’ — baltas, su susisukusiais vainiklapiais, kvapus.

Vainikiniai bijūnai turi pilnavidurius žiedus ir plačius pakraštinius vienarūšius vainiklapius. Žiedo vidurinėje dalyje yra daug siaurų vainiklapių, o centre — nedaug plačių, iškilusių kaip vainikėlis vainiklapių. Veislės: ’ Amabilis Superbissima’ — švelniai rožinis, vidurinės dalies vainiklapiai kreminiai; ’Duchese de Nemours’ — žiedas su tauriškais pakraštiniais vainiklapiais, baltas su gelsvu atspalviu ir žalsvu vainiklapių pagrindu; ’Mirnyj’ — apatiniai vainiklapiai avietiškai rožiniai, centras kremiškas.

Pusrutuliniai bijūnai turi žiedus su stambiais pakraštiniais vainiklapiais, susitelkusiais pusrutulio pavidalu centre. Šios grupės žiedų forma nepastovi. Veislės: ’Jeanne d’Are’ — rožinis, su lašišiškai rožiniu, o vėliau su baltu viduriu; ’Konigin Wilhelmina’ — švelniai rožinis, su ryškiai raudonomis centrinių vainiklapių juostelėmis, su aukštu beveik keturkampiu centru, kvapus; ’Longfellow’ — raudonas, bet su sidabriniais vainiklapių pakraščiais.

Vietos parinkimas. Bijūnai mėgsta saulėtą vietą ir erdvę. Jie turi būti atokiau nuo medžių ir krūmų bei vienas nuo kito, kad gautų pakankamai maisto ir cirkuliuotų oras. Vienoje vietoje gali augti 10—15 metų.

Dirva. Bijūnams auginti tinka bet kuri sodo dirva. Smėlingas dirvožemis skatina lapų susidarymą, molingas — išaugina geresnius žiedus, bet augalai tada auga pamažu. Molingoje dirvoje mažesnė tikimybė užsikrėsti nematodais. Jeigu dirvožemis nederlingas, jį reikia visą, ne mažiau kaip 90 cm gyliu, pašalinti ir pakeisti derlingu. Bijūnai nepakenčia stovinčio vandens, todėl reikia daryti drenažą. Į duobių (60X60X60 cm) dugną pilama žvyro arba stambaus smėlio (10— 15 cm storio sluoksniu), paskui pilama žemių (20—25 cm), o virš jų dedama mėšlo sluoksnis. Vietoj mėšlo galima vartoti superfosfatą (saują į duobę). Bet kurias trąšas reikia sumaišyti su duobės dugno dirvožemiu ir viršun užpilti dar sluoksnį žemių (20—25 cm), kad šaknys nesiektų trąšų. Bijūnai nepakelia rūgščių dirvų, todėl prieš metus iki sodinimo rūgščias dirvas reikia pakalkinti. Lengvose labai rūgščiose dirvose kalkių beriama iki 400 g į 1 m2, silpnai rūgščiose — 200—250 g į 1 m2; sunkiose — atitinkamai 600 ir 350— 400 g į 1 m2. Aukštapelkėse, kur durpės nelabai perpuvusios, kalkių beriama iki 1000 g į 1 m2.

Sodinimas. Geriausias bijūnų sodinimo laikas yra nuo rugpjūčio pabaigos iki rugsėjo vidurio. Pavasarį sodinti nepatartina, nes smulkios maitinamosios šaknelės nesuspėja susidaryti iki karščių pradžios, ir todėl augalai dažnai žūva dėl drėgmės ir maisto stokos. Sodinti reikia taip, kad akutės 3—5 cm būtų apipiltos žemėmis. Atstumai tarp augalų turi būti ne mažesni kaip 90 cm. Šaknų padėtis būna normali, jei paliktas stiebo galas laikosi vertikaliai. Paskui šaknis reikia apipilti žemėmis, suspausti žemes tarp jų ir po jomis pirštais taip, kad neliktų oro tarpų. Spausti žemes reikia rūpestingai ir atsargiai, kad nenulūžtų šaknys ir akutės. Po to sodinius reikia gausiai palaistyti vandeniu ir leisti dirvai suslūgti. Paskui iš likusių žemių supilti apie 10 cm aukščio kauburėlį, kad neišlįstų šaknys ir žiemą neiššaltų.
Priežiūra. Dirvą reikia dažnai purenti, ypač po stipraus lietaus. Apie šaknis purenti reikia ne giliau kaip 5—8 cm, kad nenulūžtų nauji ūgliai. Dirvą dirbti reikia pradėti pavasarį (kai tik leidžia oras) ir prižiūrėti tol, kol auga piktžolės. Šį darbą truputį palengvina sodinių mulčiavimas žemėmis, pjuvenomis, durpėmis ir pan. Mulčas apsaugo augalus nuo saulės, palaiko dirvoje vėsą, drėgmę, neleidžia kilti erozijai. Bijūnai reikalauja daug vandens, todėl sausomis vasaromis juos reikia gausiai laistyti (ne mažiau kaip 1 kartą per savaitę). Vienam augalui reikia pilti 12— 15l vandens. Laistant galima patręšti mikro-trąšomis: boru (boro rūgšties žiupsnelį į kibirą vandens) ir manganu (kalio permanganato tirpalas turi būti rožinės spalvos). Mikrotrąšomis tręšti reikia, kai pradeda spurguotis. Ant daugumos kininių bijūnų veislių stiebo susidaro centrinis žiedpumpuris ir du šoniniai. Pašalinus šoninius žiedpumpurius, kai jie yra sulig žirniu didumo, padidėja centrinis žiedas. Pirmaisiais metais po pasodinimo nereikia laukti, kad žydėtų. Bet jei žiedų pasirodo (nedideli ir netipingi veislei), prieš pra-siskleidžiant juos reikia nukirpti (be stiebo). Gražesni žiedai išauga 5 metų amžiaus bijūnų.

 

Tręšimas. Jei sodinant pakankamai patręšta, keletą metų tręšti nereikia. Tręšimo dažnumą lemia dirvožemio tipas. Poringas dirvožemis praranda maistingąsias medžiagas sparčiau už kitus; priemolis ir priesmėlis reikalauja mažiau trąšų. Bijūnai suvartoja daug azoto ir kalio. Kai pradeda augti ir didėti vegetatyvinė masė, didėja azoto poreikis. Kai ūgliai pasiekia 8—10 cm, reikia patręšti azotu. Butonizacijos pradžioje reikia patręšti antrą kartą — azotu, fosforu, kaliu; ėmus žydėti — trečią kartą — azotu, fosforu, kaliu; nužydėjus — ketvirtą kartą — kaliu, fosforu. Tręšiama skaičiuojant 10 m2: 1—2 metų amžiaus augalams po 40 g veikliosios medžiagos, 3—5 metų ir vyresniems — po 60 g; medžio pelenų (kalio, fosforo ir kalkių trąšos) — 250—500 g į 1 m2. Suaugę augalai gerai priima papildomą tręšimą karvių mėšlo užpilu (1:10) ir sausomis puvenomis. Reikia atsiminti, kad trąšų perteklius daro didesnę žalą, negu jų trūkumas. Pvz., per daug patręšus azoto trąšomis, bijūnai greitai auga, mažai žydi ir būna mažiau atsparūs ligoms.

Dauginimas. Bijūnus rugpjūčio mėnesį galima dauginti kerų dalijimu. Kiekviena dalis turi turėti gerą gumbą su šaknimis ir 3—5 stiprius pumpurus, iš jų bent po 1—2 žiedinius. Galima dauginti žaliaisiais auginiais su bambliu ir atlankomis. Auginiams ūglius reikia imti birželio pradžioje su šakniastiebio audinio dalimi. Iki dauginimo auginiais prie ūglio pamato turi būti susidarę 0,2—0,5 cm gemaliniai pumpurai. Paprastai jie susidaro, bijūnams baigus žydėti. Ūglį dauginimui reikia atsargiai išlaužti su motininio audinio dalimi ir pumpuru; ūgliai be pumpurų neįsišaknija. Prieš sodinant viršutinę stiebo dalį reikia 1 /3 patrumpinti ir 12—16 h pamirkyti 0,01% heteroauksino tirpale. Sodinti reikia 7—10 cm gyliu pavėsyje, žiemai pridengti lapais. Iš auginių gerai prižiūrint po 2 metų išauga krūmas, tinkantis sodinti į nuolatinę vietą. Po dalijimo likusias šaknų atlaužas galima panaudoti kaip šakninius auginius. Jos gali turėti pridėtinių pumpurų arba smulkių gemalinių pumpurų. Jas sodinti reikia pavėsyje į lysves su maistinga žeme. Po metų jie persodinami ir baigiami auginti.

Dauginimas atlankomis. Po to, kai pumpurai išsprogsta, jie kuo labiau apnuoginami. Į žemės vietą reikia pripilti puvenų arba durpių ir komposto mišinio ir krūmą pridengti 50X50X35 cm rėmu. Susidariusią ertmę iki pusės pripildyti maistingos žemės bei trąšų mišinio ir palaistyti (1—2 kibirus vandens krūmui). Kad išsilaikytų drėgmė, dėžę reikia iki viršaus apipilti žemėmis, pumpurams išsprogus, ją visą pripildyti puvenų arba durpių, rugsėjo II pusėje dėžę nuimti, krūmą atkasti. Stiebus su susidariusiais pumpurais ir šaknelėmis reikia nupjauti kuo žemiau ir pasodinti į lysves su maistinga žeme, kad baigtų augti; žiemai atlankas pridengti lapais. Dauginimas sėklomis praktikuojamas daugiausia hibridizacijos tikslais.

Ligos. Kekerinis (pilkasis) puvinys dažniausiai užpuola augalus vasaros II pusėje. Pakenkti audiniai rusvėja, ruduoja, paskui suminkštėja ir supūva, paviršius apsitraukia ištisiniu pilku apnašu. Liga pamažu gali apimti visą augalą, ir jis gali visai žūti. Kovos priemonės: sodinius išretinti ir sudaryti gerą ventiliaciją; nupjaustyti ir sunaikinti pažeistas augalų dalis bei po skynimo likusias augalų dalis; profilaktiškai purkšti augalus vario preparatais (0,5% vario oksichlorido suspensija); sodinant nepažeisti gumbų, išmesti pažeistus ir įtartinus.

Rūdys. Bijūnams kenkia dvišeimininkės grybų rūšys. Vasarinės ir žieminės sporos parazituoja bijūnuose, o pavasarinės — paprastosiose pušyse. Ant pažeistų augalų atsiranda nedidelių pakilusių parazitų sankaupų pagalvėlių arba kuokštų. Pagalvėlių spalva įvairi: pavasarį jos dažniau būna oranžinės, geltonos, vasarą — šviesiai rudos arba rūdžių spalvos, o rudenį — tamsiai rudos arba juodos. Augalų išvaizda vargana, lapai džiūsta, deformuojasi stiebai, ūgliai, žiedai ir vaisiai. Kovos priemonės: nupjauti pažeistus ūglius ir stiebus, rinkti nukritusius lapus ir kitokias liekanas ir deginti; sukasti arba suarti dirvą ariamojo sluoksnio gyliu (gerai apverčiant); purkšti 0,5% vario oksichlorido suspensija pirmosiomis augalų augimo dienomis. Nuo vasarinių sporų augalai apdorojami sieros preparatais.

Bijūnų šaknų puvinį sukelia grybai ir bakterijos, esančios dirvos paviršiniame sluoksnyje. Liga matyti iš šaknų parudavimo, suminkštėjimo ir puvimo. Pažeistų šaknų paviršiuje matyti rausvokas, pilkšvas ar rusvas apnašas, panašus į pelėsius. Antžeminės dalys vysta. Ypač dažnai šaknų puvinys pažeidžia bijūnus, daugintus kero dalijimu arba išaugintus iš auginių. Šaknų puviniu serga bijūnai, kai jie būna per giliai pasodinti, prastai prižiūrimi ar sužeidžiami. Per didelis dirvos drėgnumas ir rūgšti reakcija taip pat skatina ligą.

Bijūnų dėmėtligę sukelia grybai ir bakterijos. Ant augalų atsiranda nekrozinių dėmių, kurios didėdamos susilieja. Grybai ir bakterijos laikosi ant pažeistų augalų likučių, gali plisti su apsikrėtusiomis sėklomis, sodinamais kereliais, auginiais. Kovos priemonės: pjaustyti ir naikinti pažeistus ūglius; laikytis agrotechnikos; daug kartų purkšti 0,5% vario oksichlorido suspensija; retinti augalus vegetacijos metu, labai žiūrėti, kad nebūtų pasodinta užsikrėtusių kerelių, auginių.

Mozaika — virusinė liga. Ant lapų atsiranda tamsiai ir šviesiai žalių dėmių. Kartais lapai susiraukšlėja arba susigarbanoja. Kovos priemonės: sodinti sveikus kerelius, auginius: stebėti augalus vegetacijos metu, šalinti sergančius bijūnus; naikinti piktžoles.

Kenkėjai. Bijūnus puola bronzinukai — 14—20 mm ilgio žali su aukso atspalviu vabalai. Jų apačia raudona su vario atspalviu, ant sparnų turi baltų skersinių linijų ir smulkių dėmelių. Vabalai graužia žiedpumpurius, kuokelius, piesteles, apgraužia vainiklapius. Patelės deda kiaušinius į dirvą. Naikinimo priemonės: rankomis rinkti ir laiku sunaikinti vabalus.

Pelės ėda bijūnų gumbus, apgraužia šaknis, nugraužia stiebus. Naikinimo priemonės: naikinti sklype piktžoles, po kuriomis graužikai gali slėptis nuo nepalankių sąlygų ir priešų; pamėtyti arseno preparatais apnuodyto masalo.


Panašūs straipsniai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *