Pagrindinis » kita » Įvairūs » Kaip atskirti nevalgomus grybus

Kaip atskirti nevalgomus grybus

Kaip atskirti nevalgomus grybus

Artėja rudo, o tai kaip sakoma gėrybių metas, kai netik visi daržai ir laukai nuimami nuo derlių, bet ir grybautojai pasipila į miškus. Tikrai ne visi mes mokame atskirti gerus ir blogus grybus, tačiau daugumai patinka pasinerti į miško ir gamtos apsuptį ir ieškoti starakočių baravykų ar gražių voveraičių. O kaip juos skaniai paskui galima valgyti prie šeimos ar draugų stalo, net pasakoti nereikia. Tačiau kad viskas būtų taip paprasta, neretai baravykų rasti pavyksta tikrai ne visiems, miške gausu ir kitų grybų, taigi kaip atskirti ir kaip nerinkti nevalgomų ir nuodingų grybų paaiškinsime šiame straipsnyje.

grybai

Kas nutinka suvalgius ne tą grybą. Simptomai gali būti labai įvairūs, priklauso nuo grybų rūšies ir toksiškumo. Kadangi daugelio grybų toksinų cheminė struktūra iki šiol nėra iki galo ištirta, apsinuodijimai grybais dažniausiai skirstomi pagal jų sukeliamą pažeidimą. Skiriamos keturios toksinų kategorijos: ląstelę pažeidžiantys nuodai (sukeliantys ląstelių irimą ir organų nepakankamumą), neurotoksinai (sukelia nervų sistemos pažeidimą – komą, traukulius, haliucinacijas, sujaudinimą, depresiją), virškinamąjį traktą dirginantys toksinai (sukelia pykinimą, vėmimą, pilvo skausmus, viduriavimą) ir disulfiramo tipo toksinai (šių medžiagų turintys grybai dažniausiai nėra toksiški ir nesukelia jokių simptomų, jei per 72 vūmūalandas kartu nevartojama alkoholio. Pavartojus alkoholio, išsivysto ūminis toksinis sindromas). Kada derėtų sunerimti? Jei po kelių valandų ar net sekančią dieną po to, kai buvo valgyta grybų atsirado pykinimas, vėmimas, viduriavimas ir pilvo skausmai. Tai pirmieji ir dažniausi apsinuodijimo nuodingais grybais požymiai. Nors tokie pat negalavimai gali atsirasti tiesiog persivalgius ar prisivalgius ne nuodingų, bet nevalgomų grybų, liaudyje vadinamų šungrybiais. Kiekvienas apsinuodijimas grybais turi būti vertinamas kaip potencialiai pavojingas gyvybei, dėl jo būtina pasitarti su medikais.

 

Tačiau kad to išvengti reikia mokėti atskirti negerus grybus:

 

– Nuodingasis nuosėdis (Cortinarius orellanus)  išsiskiria paprastai oranžiškai ruda, plaušuota kepurėle, kurios lakšteliai taip pat oranžiško atspalvio, itin reti ir trapūs.

nuodingasis_nuosedis_cortinarius_orellanus

Kepurėlė: 3-9 cm skersmens, iš pradžių iškili, vėliau išplatėjusi, su plačiu gūbreliu, oranžiškai ruda, rausvai ruda, seneni grybai gali būti ir pilko atspalvio, smulkiai plaušuota ar net žvynuota. Senesnių grybų kepurėlės kraštai dažnai sutrūkinėję bei aptrupėję.

Lakšteliai: iš pradžių blyškiai oranžiškai geltoni, vėliau oranžiškai rausvai rudi, stori ir platūs, reti, trapūs, sujungti lakšteliukais, priaugtiniai.

Kotas: 4-9 cm ilgio, 0,5–1,5 cm storio, lygus ir pilnaviduris, cilindriškas, ties pagrindu dažnai šiek tiek smailėjantis, gelsvai rudas ar rausvai rudas, plaušuotas.

Trama (mėsa): gelsva, nemalonaus kvapo.

Sporos: gelsvos.

Augimas: Auga rugpjūčio – spalio mėnesiais, lapuočių miškuose, mėgsta ąžuolų bei beržų kaimynystę, rečiau bet aptinkamas ir pušynuose. Mėgsta smėlingą rūgštų dirvožemį.

Kaip atpažinti (pagrindiniai grybo požymiai): kepurėlė iškili su kauburėliu, plaušuota, kepurėlės lakšteliai priaugę prie koto, dažniausia spalva oranžinė (spalva nevienoda, iš pradžių kepurėlė iškili, vėliau išplatėjusi, su plačiu gūbreliu; spalva oranžiškai ruda, rausvai ruda, senenesni gali turėti pilką atspalvį), kotas pilnaviduris, plonas (smailėjantis į apačią, plaušuotas),

 

– Rausvasis nuosėdis (Cortinarius rubellus) išsiskiria kepurėle su aštriu gūbreliu, bei oranžiška spalva, visas grybas yra oranžinio atspalvio ir auga išskirtinai tik spygliuočių miškuose.rausvasis_nuosedis_cortinarius_rubellus

Kepurėlė: 3-8 cm skersmens, iš pradžių kūgio formos, vėliau iškiliai paplokščia su aštriu gūbreliu, spalva oranžiškai raudona, rausvai ruda, plaušuota žvynuota, pašiurpusi. Dažniausiai kepurėlės kraštai užlenkti į apačią, senesnių grybų krašteliai dažniausiai šviesesni.

Lakšteliai: stori, platūs, kepurėlės spalvos, priaugtiniai.

Kotas: 7-9 cm ilgio, 1–1,5 cm storio, kepurėlės spalvos, tamsesnio atspalnio plaušuotai žvynuotas, koto apačia, dėl tamsesnių plaušų gali atrodyti tamsesnė ar rainuota.

Trama (mėsa): oranžiškai geltona, nemalonaus kvapo.

Sporos: oranžiškos.

Augimas: Auga rugpjūčio – spalio mėnesiais, spygliuočių miškuose, paprastai nedidelėmis grupelėmis, mėgsta drėgnas, žolėtas vietas bei eglių kaimynystę. Retas grybas, bet pasitaiko.

Kaip atpažinti (pagrindiniai grybo požymiai): kepurėlė iškili su kauburėliu, plaušuota, kepurėlės lakšteliai priaugę prie koto, dažniausia spalva ruda (spalva nevienoda, iš pradžių kepurėlė kūgio formos, vėliau iškiliai paplokščia su aštriu gūbreliu; spalva oranžiškai raudona, rausvai ruda), kotas pilnaviduris, plonas (kepurėlės spalvos, plaušuotai žvynuotas),
 
 

– Patujaro plaušabudė (Inocybe erubescens) išsiskiria tuo, kad tai pavasariniai balsvi ar kreminiai grybai su rausvomis dėmėmis bei išskirtinis bruožas perlaužus paraudonuoja.

Patujaro plaušabudė

Kepurėlė: 3-8 c. skersmens, jaunų grybų kūgio pavidalo ar varpeliška, balsva, augdama plečiasi, kartais senesni grybai gali turėti ir nežymų kūbrelį, seesni grybai įgyja rausvai gelsvą atspalvį, netgi geltonai oranžinį, suaugusių grybų kepurėlės paviršius rausvai plytinės spalvos, plaušuotas, kartais spinduliškai sutrūkinėjęs ir visuomet raudonai ar rausvai dėmėta.

Lakšteliai: jauno grybo balti, senesnio pilkai gelsvi iki rudai rausvų, o kartais ir rudai žalsvų atspalvių.

Kotas: 4-6 cm. ilgio, 0,5-1 cm. storio, kepurėlės atspalvio, stiprus, į apačia storėjantis, be žiedo.

Trama (mėsa): balta arba silpnai rausva, nemalonaus kvapo, perlaužus trama paraudoja.

Sporos: ochrinės arba rudos spalvos.

Augimas: Auga gegužės – rugpjūčio mėn. lapuočių ir mišriuose miškuose, ypač daug randama parkuose. Tai labai nuodingas grybas, nuodingesnis už kai kurias musmires.

Kaip atpažinti (pagrindiniai grybo požymiai): kepurėlė iškili su kauburėliu, kepurėlės lakšteliai nepriaugę prie koto, dažniausia spalva gelsva (spalva nevienoda, jaunų kepurėlė varpeliška, vėliau plokštėja, senesni gali turėti kubrelį; spalva iš pradžių balsva, po to gelsva su rausvomis dėmėmis), kotas pilnaviduris, plonas (kepurėlės atspalvio, į apačią storėjantis), perlaužtas keičia spalvą.

 
 

– Margoji musmirė (Amanita pantherina) gan pavojingas grybas, nors nesunkiai atpažįstamas, turi baltais žvyneliais apšepusią kepurėlę, kotas su žiedu bei gumbiškai sustorėjusia išnara.

amanita_pantherina

Kepurėlė: 5-10 cm. skersmens, pilka, pilkai ruda arba žalsvai ruda, padengta baltomis skiautelėmis. Jaunų pusrutuliška, senesni plokštėja.

Lakšteliai: balti, tankūs, plati, laisvi, nepriaugę prie koto.

Kotas: baltas, 10-12 cm. ulgio, 1-2 cm. storio, plaušuotas, viršutinėje dalyje su baltu žiedu, apatinė koto dalis gumbiškai sustorėjusi, apgaubta tvirtai priaugusia balta išnara su keliais žiedais.

Trama (mėsa): balta, jaunų be kvapo, senesnių nemalonaus kvapo.

Sporos: baltos.

Augimas: Auga liepos – spalio mėn. spygliuočių ir lapuočių miškuose. Lietuvoje randama dažnai, bet negausiai.

Kaip atpažinti (pagrindiniai grybo požymiai): kepurėlė pusrutuliška, šerpetota, kepurėlės lakšteliai nepriaugę prie koto, dažniausia spalva ruda (šviesiai ruda, pilkai ruda, gelsvai ruda), kotas pilnaviduris (apatinė dalis gumbiškai sustorėjusi), kotas turi žiedą, su išnara,

 
 
 

– Žalsvoji musmirė (Amanita phalloides) išsiskiria žalsvos spalvos kepurėle, kotu su žiedu, bei išnara nesuaugusia su kotu.

zalsvoji_musmire_amanita_phalloides

Kepurėlė: 7-20 cm skersmens, iš pradžių iškili, apgaubta baltu apvalkalu, vėliau paplokščia, lygi, kartais arti pakraščių su balto apvalkalo lengvai nusilupančiais ar didesnio lietaus nuplaunamais lopinėliais (apvalkalo prielipomis), žalia, gelsvai žalia, rusvai žalia, išblunkanti iki gelsvos ar net balkšvos spalvos.

Lakšteliai: balti, tankūs, minkšti, platūs, laisvi.

Kotas: 5-15 cm ilgio, 1-2,5 cm storio, baltas, pilkšvo, gelsvai žalsvo atspalvio, išmargintas skersiniais žalsvais dryželiais, su odišku baltu, rievėtu, plačiu ir lengvai nukrentančiu rinkiu, pamatinę dalį gaubia žalsva, skiautėta laisva išnara, kurios kraštelis paprastai kyšo virš žemės.

Trama (mėsa): balta, po luobele žalsva, minkšta, nemalonaus kvapo, primenančiu supuvusias bulves.

Sporos: baltos.

Augimas: Auga liepos – spalio mėn. mišriuose ir lapuočių miškuose. Priskiriamas prie mirtinai nuodingų grybų, joje daug nuodingų medžiagų, paprastai atrandama pavieniui arba nedidelėmis grupėmis, dažnesnė lapuočių miškuose.

Kaip atpažinti (pagrindiniai grybo požymiai): kepurėlės lakšteliai nepriaugę prie koto, dažniausia spalva žalsva (spalva nevienoda, iš pradžių iškili, apgaubta baltu apvalkalu, vėliau paplokščia; spalva žalia, gelsvai žalia, rusvai žalia, išblunkanti iki gelsvos ar net balkšvos spalvos), kotas pilnaviduris, plonas (baltas, pilkšvo, gelsvai žalsvo atspalvio, dryžuotas), kotas turi žiedą, su išnara.

 
 
 

– Smailiakepurė musmirė (Amanita virosa) išsiskiria kūgiška, dažniausiai su smailu kubreliu, balta kepurėle, turinti gan ilgą kotą, ant koto žiedą bei su nepriaugusia išnara.

smailiakepure_musmire_amanita_virosa

Kepurėlė: užauga iki 10 cm skersmens, paprastai smailai kūgiškai, senesni grybai plokštėja, bet aštrus gūbreli išlieka, dažniausiai balta, tačiau gali būti ir šviesiai gelsvo atspalvio.

Lakšteliai: balti, išsidėstę tankiai, nepriaugtiniai.

Kotas: 8-17 cm ilgio ir 1-2 cm storio, baltas, į apačią gali būti truputį storėjantis, senesnių grybų žiedas gali būti jau nukritęs, pamatinėje dalyje visuomet laisva, nepriaugusi balta išnara.

Trama (mėsa): balta, stora, nemalonaus kvapo (primena supuvusias bulves).

Sporos: baltos.

Augimas: Auga liepos – spalio mėnesiais, spygliuočių miškuose, dažniausiai senuose eglynuose, retai bet aptinkamas ir lapuočių miškuose, paprastai pavieniui, mėgsta samanotas vietas.

Kaip atpažinti (pagrindiniai grybo požymiai): kepurėlė iškili su kauburėliu, kepurėlės lakšteliai nepriaugę prie koto, dažniausia spalva balta (paprastai smailai kūgiškai, senesni grybai plokštėja, bet aštrus gūbreli išlieka; gali būti ir šviesiai gelsvo atspalvio), kotas pilnaviduris, plonas (baltas, kartais truputį storėjantis), kotas turi žiedą, su išnara.

 

– Šėtoninis baravykas (Boletus satanas ) Stambūs, mėsingi, kepurėlė gali užaugti net iki 30 cm. skersmens, tačiau kotas paprastai trumputis, skiriamasis bruožas šviesiai pilka kepurėlė.

devils-bolete-72x_1519

Kepurėlė: iškili, veliau grybai plokštėja, senesni gali būti netgi banguotais kraštais, dažniausiai užauganti iki 30 cm. skersmens, šviesiai pilka arba balsvai pilka. Paspaudus kepurėlė tamsėja arba pasidaro žalsvai pilka.

Vamzdeliai: gelsvi, senesni tamsiai gelsvi su raudonu atspalviu

Kotas: pasižymi storumu, gali užaugti iki 10 cm storio, jaunas beveik apvalus, senesni storesni apačioje, prie vamzdelių odiškai geltonas, žemiau karmino raudonumo, su tokio pat atspalvio tinkleliu, perjautas kotas staigiai pajuoduoja.

Trama (mėsa): šviesi, beveik balta, perlaužus truputį mėlynuoja, specifinio kvapo.

Sporos: švelniai raudonos.

Augimas: auga lapuočių miške, ypač mėgsta ažuolų, liepų bei lazdynų kaimynystę, paprastai atrandamas grupėmis.

Kaip atpažinti (pagrindiniai grybo požymiai): kepurėlė iškili, kepurėlės apačia vamzdeliai, dažniausia spalva pilka (senesni plokštėja, paspaudus kepurėlę plokštėja), kotas pilnaviduris, storas (jaunas beiveik apvalus, vėliau storėjantis į apačią, viršuje geltonas, apačioje raudonas, nupjovus kotas staigiai pajuoduoja.), trumpas, perlaužtas keičia spalvą.

 

– Samaninis piengrybis (Lactarius helvus) Miškuose dažnai atrandamas, trapus, palyginus, su didele kepurėle, gelsvo atspalvio, specinio kvapo, kvepiantis šviežiu šienu, grybas.

Lactarius_quietus_051106w

Kepurėlė: 5-15 cm. skersmens, jauno grybo iškili, senesnio įdubusi per vidurį, kartais seni grybai gali būti ir su banguotais kraštais, rausvai ochrinė, pilkai rožiškai gelsva.

Lakšteliai: jaunų grybų truputį švieseni už kepurėlę, o senesnių pasidaro kepurėlės spalvos.

Kotas: 4-8 cm. ilgio, 1-2 cm. storio, kepurėlės spalvos, viršuje truputį šviesesnis.

Trama (mėsa): gelsva. Pieniškos sultys vandeningos, nuo oro nesikeičia. Kvapas specifinis, išdžiūvęs kvepia stipriau, kvepia panašiai kaip džiovinti barkūnai (pan. kaip šviežas šienas).

Sporos: ochrinio atspalvio.

Augimas: Auga rugpjūčio – spalio mėn. pušynuose, ypač drėgnose vietose, kai kur masiškai, dažniausiai pavieniui.

Kaip atpažinti (pagrindiniai grybo požymiai): kepurėlė iškili, kepurėlės lakšteliai nusileidžiantys kotu, dažniausia spalva gelsva (senesni su įdubusiu viduriuku, gali būti ir su banguotais kraštais, rausvai ochrinė, pilkai rožiškai gelsva, švelniai violetinio atspalvio), kotas pilnaviduris, plonas (kepurėlės spalvos, viršuje šviesesnis).

 

– Raudonoji musmirė (Amanita muscaria) Dažnai vadinama, tiesiog miško gražuole ar puošmena. Nuodinga, tačiau dažnai renkama, taip vadinamiems liaudiškiems vaistams nuo sanarių skausmo…

- Raudonoji musmirė (Amanita muscaria)

Kepurėlė: 5-15 cm. skersmens, jauna pusrutuliška, senesnė paplokščia, iškili, lipni, ryškiai raudona, oranžinė, kartais išblunka iki gelsvai raudonos spalvos, su baltais lopeliais – apvalkalo liekanomis – paviršiuje. Jaunos musmerės, vos išdygusios iš žemės, apsigaubusios baltu apvalkalu, kuris gaubia kepurėlę ir kotą. Grybui augant, apvalkalas plyšta per pusę, dalis jo lieka ant kepurėlės paviršiaus lopelių ir karpų pavidalu, kita dalis gaubia sustorėjusį kotą pagrinde. Kepurėlės apačią dengia baltos plėvelės pavidalo šydas, kuris, grybui augant, nuo kepurėlės kraštų atitrūksta ir lieka ant koto karoti žiedo pavidalu.

Lakšteliai: balti.

Kotas: 7-15 cm. ilgio, 1-3 cm. storio, baltas, viršutinėje dalyje su baltu plėvelės pavidalo žiedu, sustorėjusiu pagrindu, giliai panirusiu į dirvožemį ir apgaubta išnara.

Trama (mėsa): balta, po odele oranžinė arba gelsva, be ypatingo kvapo, salstelėjančio skonio, tačiau ragauti tikrrai nevertėtų.

Sporos: baltos.

Augimas: Auga liepos – spalio mėn. įvairiuose miškų tipuose, dažnai randama.

Kaip atpažinti (pagrindiniai grybo požymiai): kepurėlė pusrutuliška, šerpetota, kepurėlės lakšteliai nepriaugę prie koto, dažniausia spalva raudona (senesni išblunka iki gelsvai raudonos), kotas pilnaviduris, plonas (visada baigiasi sustorėjimu), kotas turi žiedą, su išnara.

 

– Pelkinis piengrybis (Lactarius lacunarum) Dažnai atrandamas, išskirtinai auga tik lapuočių miškuose, išskiriantis baltas sultis, perlaužtas geltonuoja, išsiskirianti rausvai oranžiška spalva.

pelkinis_piengrybis_lactarius_lacunarum

Kepurėlė: 3–6 cm skersmens, jauna išgaubta, vėliau iškiliai paplokščia, paplokščia su gūbreliu arba be jo, nežymiai įdubusi, oranžiškai rudas, geltonai oranžinis, plytos raudonumo. Senesnių kepurėlės kraštai šviesesni, banguoti, patys krašteliai dantyti.

balsvi, kepurėlės spalvos arba šiek tiek šviesesni, priaugę prie koto.

Kotas: 2–6 cm ilgio ir 0,4–0,8 cm storio, kepurėlės spalvos ar šiek tiek tamsesnis, cilindriškas, iš pradžių pilnaviduris, vėliau – tuščiaviduris.

Trama (mėsa): plona, aitroko skonio, su baltomis sultimis, kurios reaguodamos su oru pageltonuoja.

Sporos: balsvos.

Augimas: Auga rugpjūčio – spalio mėnesiais, mišriuose arba lapuočių miškuose, mėgsta drėgnesnes, žolėtas vietoves bei beržų, alksnio, drebulės bei tuopos kaimynystę. Dažnas Lietuvos miškuose.

Kaip atpažinti (pagrindiniai grybo požymiai): kepurėlė įdubusiu viduriu, dažniausia spalva oranžinė (spalva nevienoda, kepurėlė jaunų išgaubta, vėliau plokštėja, nežymiai įdubusi su gūbreliu ar be, spalva gali būti oranžiškai ruda, geltonai oranžinė ar plytos raudonumo), kotas pilnaviduris, plonas (senesnių kotas tuščiaviduris, kepurėlės spalvos ar net šiek tiek tamsesnis), trumpas, perlaužtas keičia spalvą.išskiria sultis.

 

– Piktoji ūmėdė (Russula emetica) Ūmėdžių Lietuvoje auga apie 80 rūšių. Piktoji ūmėdė, viena iš nedaugelio ūmėdžių kuri yra NEvalgoma, dėl savo deginančio skonio. Išsiskiria ryškia raudona kepurėle, nors senesnių gali būti ir išblukusi.

Russula_emetica_AuchentyreMoss,1980

Kepurėlė: 4-10 cm. skersmens, rausvai rožinė, šviesiai arba tamsiai raudona, paprastai senesnių grybų yra šviesenių atspalvių. Iš pradžių iškili, vėliau paplokščia, galiausiai įdubusi ir gūbriuota, senų grybų kraštai vagoti. Luobelė nusilupa beveik visa, ji būna lygi blizganti, drėgnu oru truputį lipni.

Lakšteliai: beveik prie koto nepriaugę, balti, senesnių grybų šviesiai gelsvi ar kreminiai, platūs, retoki, dažnai šakoti, trapūs.

Kotas: 4-8 cm. ilgio, 1-2 cm. storio, baltas, senesnių grybų gelsta, ypač prie pagrindo, kietas cilindriškas, ties pagrindu kartais storėjantis arba plonėjantis, bet dažniausiai tiesus. Paviršius kartais smulkiai raukšlėtas.

Trama (mėsa): balta, trapi, po luobele rožinio atspalvio, sultinga, švelnaus vaisių kvapo, tačiau deginančio pipirų skonio.

Sporos: baltos.

Augimas: Auga liepos – lapkričio mėnesiais, spygliuočių miškuose, kuriuose gausu durpynų.

Kaip atpažinti (pagrindiniai grybo požymiai): kepurėlė įdubusiu viduriu, kepurėlės lakšteliai priaugę prie koto, dažniausia spalva rausva (jaunų kepurėlė iškili, vėliau paplokščia, galiausiai tampa įdubusi; rausvai rožinė, šviesiai arba tamsiai raudona), kepurėlė lupasi, kotas pilnaviduris, storas (jaunų kotas baltas, snesnių gelsta, dažniausiai tiesus), trumpas.

 

– Aitrusis baravykas (Tylopilus felleus) Dažnai atrandamas, kartus grybas, labai panašus į lepšę, tačiau skiriasi kepurėlės apačia, ji paprastai yra rausvo atspalvio (lepšės jaunų balta o vėliau pilkėja arba įgauna rudą atspalvį), taip pat koto spalva, jis yra gelsvo atspalvio arba kepurėlės spalvos (lepšės baltas plaušuotas).

Tylopilus felleus

Aitrusis baravykas nėra nuodingas, bet kenksmingas savo kartumu, nes jo maži kiekiai gerus grybus taip apkartina, kad jie pasidaro netinkami valgyti…

Kepurėlė: 5-12 cm. skersmens, jaunų grybų iškili, senesnių paplokščia, ruda su pilku ar geltonu atspalviu.

Vamzdeliai: Apatinė pusė kepurėlės jaunų grybų balta, senesnių rožinio atspalvio.

Kotas: 6-10 cm. ilgio, 1,5 – 4 cm. storio, truputį šviesesnio atspalvio už kepurėlę, išraizgytas tamsesniu tinklišku raštu.

Trama (mėsa): kepurėlės ir koto balta ir labai karti.

Sporos: rožinės.

Augimas: Auga liepos – spalio mėn. kartais ir vėliau spygliuočių miškuose, dažniausiai prie medžių kamienų, vietomis gausiai randamas.

Kaip atpažinti (pagrindiniai grybo požymiai): kepurėlė iškili, kepurėlės apačia vamzdeliai, dažniausia spalva ruda (senesni paplokšti, ruda su pilku ar geltonu atspalviu), kotas pilnaviduris, plonas (truputį šviesesnio atspalvio už kepurėlę, išraizgytas tamsesniu tinklišku raštu).


Panašūs straipsniai

Komentarai (1)

  1. Rytis parašė:

    Dekui, straipsnis tikrai pravers grybaujant.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *